Jauna moteris šluoja, Vilhelmas Hammershoi (1864–1916)
AŠ ESU spėdamas, kad dauguma mano skaitytojų mano, kad jie nėra šventi. Tas šventumas, šventumas iš tikrųjų yra neįmanoma šiame gyvenime. Mes sakome: „Aš esu per silpnas, per daug nuodėmingas, per silpnas, kad galėčiau kada nors pakilti į teisiųjų gretas“. Mes skaitome tokius Raštus, kaip sakoma toliau, ir manome, kad jie parašyti kitoje planetoje:
... kaip šventas tas, kuris jus pašaukė, būkite šventi visais savo elgesio aspektais, nes parašyta: „Būkite šventi, nes aš esu šventas“. (1 Pet 1, 15–16)
Arba kita visata:
Todėl jūs turite būti tobuli, kaip ir jūsų dangiškasis Tėvas. (Mt 5, 48)
Neįmanomas? Ar Dievas mūsų paklaus - ne, komanda mus - būti tuo, ko negalime? O taip, tiesa, mes negalime būti šventi be Jo, Tas, kuris yra visos šventybės šaltinis. Jėzus buvo tiesus:
Aš esu vynmedis, tu - šakos. Kas pasiliks manyje, o aš jame, duos daug vaisių, nes be manęs tu nieko negali padaryti. (Jono 15: 5)
Tiesa yra ta, ir šėtonas nori ją laikyti toli nuo tavęs, - šventumas yra ne tik įmanomas, bet ir įmanomas dabar.
VISOJE KŪRYBĖJE
Šventumas yra ne kas kita, kaip: užimti deramą vietą kūryboje. Ką tai reiškia?
Stebėkite, kaip žąsys migruoja į šiltuosius kraštus; atkreipkite dėmesį į miško gyvūnus, kai jie ruošiasi žiemoti; pastebėkite medžius, kai jie meta lapus ir ruošiasi ilsėtis; pažvelkite į žvaigždes ir planetas, kai jos seka savo orbitas... 
Visoje kūrinijoje matome nepaprastą harmoniją su Dievu. O ką daro kūryba? Tikrai nieko ypatingo; tiesiog daro tai, kam buvo sukurta. Ir vis dėlto, jei galėtumėte matyti dvasinėmis akimis, ant tų žąsų, lokių, medžių ir planetų gali būti aureolės. Turiu omenyje ne panteistine prasme – kad kūrinija yra pats Dievas. Bet ta kūryba spinduliuoja Dievo gyvybę ir šventumą ir kad Dievo išmintis pasireiškia per Jo darbus. Kaip? Darydami tai, kam buvo sukurti, tvarkingai ir darniai.
VYRAS KITOKS
Tačiau žmogus skiriasi nuo paukščių ir lokių. Mes esame sukurti pagal Dievo paveikslą. Ir „Dieve is meilė". Gyvūnai ir jūros būtybės, augalai ir planetos yra sukurti iš meilės, kad atspindėtų išmintis iš meilės. Tačiau pats žmogus yra pats vaizdas iš meilės. Nors žemės tvariniai ir augalų gyvybė juda paklusdami instinktams ir tvarkai, žmogus sukurtas judėti pagal be galo aukštesnį modelį. mylėti. Tai 
sprogstamas apreiškimas, tiek, kad angelams kelia baimę, o demonams – pavydas.
Pakanka pasakyti, kad Dievas pažvelgė į sukurtą žmogų ir rado jį tokį gražų, kad jis jį pamilo. Pavydėdamas šios savo pranašystės, pats Dievas tapo žmogaus globėju ir savininku ir pasakė: „Aš viską sukūriau tau. Aš duodu tau viešpatauti viskam. Viskas yra tavo ir tu būsi tik mano“… jei žmogus žinotų, kokia graži yra jo siela, kiek jame yra dieviškų savybių, kaip jis pranoksta visus kūrinius grožiu, galia ir šviesa – tiek, kiek galima sakyti, kad jis yra mažas dievas ir jame yra mažas pasaulis – kiek labiau jis save vertintų. —Jėzus Dievo tarnai Luisa Piccarreta, iš jos XXII tomo, 24 m. vasario 1919 d.; kaip cituojama su bažnytiniu leidimu Gyvenimo dieviškoje valia dovana Luisa Piccarreta raštuose, Kun. Juozapas Iannuzzi, p. 37
ŠVENTUMAS YRA GABAN Įprastas
Sujungus aukščiau nurodytus šv. Pauliaus ir Kristaus žodžius, matome besiformuojančią šventumo sampratą: šventumas yra būti tobulam, kaip tobulas yra Dangiškasis Tėvas. Taip, žinau, iš pradžių tai skamba neįmanoma (ir be Dievo pagalbos). Bet ko Jėzus iš tikrųjų klausia?
Jis prašo mūsų tiesiog užimti savo vietą kūryboje. Mikrobai tai daro kiekvieną dieną. Vabzdžiai tai daro. Gyvūnai tai daro. Galaktikos tai daro. Jie yra „tobuli“ ta prasme, kad daro tai, ką darė 
sukurtas daryti. Taigi, kokia tavo kasdienė vieta kūryboje? Jei esi sukurtas pagal meilės įvaizdį, tai tiesiog mylėti. O Jėzus meilę apibrėžia labai paprastai:
Jei laikysitės mano įsakymų, išliksite mano meilėje, kaip aš laikiausi savo Tėvo įsakymų ir pasilieku jo meilėje. Aš jums tai sakiau, kad mano džiaugsmas būtų jumyse ir jūsų džiaugsmas būtų pilnas. Tai yra mano įsakymas: mylėkite vieni kitus, kaip aš jus myliu. Niekas neturi didesnės meilės už šią – paaukoti gyvybę už draugus. (Jono 15:10-13)
Be to, pats Jėzus tapo žmogumi tam, kad iš dalies parodytų mums, kas mes iš tikrųjų esame.
Jis yra neregimojo Dievo atvaizdas, visos kūrinijos pirmagimis. (Kol 1:15)
Ir kaip Jėzus parodė, ką reiškia būti Dievo sūnumi? Galima sakyti, paklusti sukurtai tvarkai, o žmogui tai reiškia gyventi pagal Dieviškąją Tėvo valią, kuri yra tobula meilės išraiška.
Nes Dievo meilė yra tai, kad mes laikomės Jo įsakymų. Jo įsakymai nėra apsunkinantys, nes tas, kurį pagimdė Dievas, užkariauja pasaulį. Pasaulį užkariavusi pergalė yra mūsų tikėjimas. (1 Jono 5: 3-4)
Jo įsakymai nėra sunkūs, rašo Šv. Kitaip tariant, šventumas iš tikrųjų yra ne pašaukimas į nepaprastą, o į įprastą. Tai tiesiog gyvenimas akimirka po akimirkos pagal dieviškąją valią su širdimi
paslauga. Taigi, plauti indus, vežti vaikus į mokyklą, šluoti grindis... tai yra šventumas, kai tai daroma iš meilės Dievui ir artimui. Taigi tobulumas nėra koks nors tolimas, nepasiekiamas tikslas, kitaip Jėzus nebūtų mūsų į jį pakvietęs. Tobulumas susideda iš akimirkos pareigos atlikimo su meile – tam, kam buvome sukurti. Tiesa, kaip puolusios būtybės, be to apsieiti neįmanoma malonė. Toks pašaukimas būtų beviltiškas be Jėzaus mirties ir prisikėlimo. Bet dabar…
...Viltis nenuvilia, nes Dievo meilė išlieta į mūsų širdis per mums duotą Šventąją Dvasią. (Romiečiams 5:5)
Jėzus nekviečia tavęs būti tobulu bet kuriuo kitu metu, išskyrus teisingą dabar nes nežinai kur būsi čia ar anapus amžinybės kitą akimirką. Todėl sakau, kad šventumas įmanomas jau dabar: vaikiška širdimi kreipiantis į Dievą, klausiant Jo valios ir darant tai visa širdimi dėl Jam ir artimui Šventosios Dvasios galia.
JŪSŲ VIETA KŪRYBĖJE – JŪSŲ DŽIAUGSMAS
Žmogaus polinkis, neapšviestas išminties, yra matyti šį kvietimą į tobulumą, iš tikrųjų paslaugos, kaip kažkaip priešinga džiaugsmui. Juk iš karto žinome, kad tai reiškia savęs neigimą ir dažnai aukas. Vienas iš mano mėgstamiausių palaimintojo Jono Pauliaus II posakių yra:
Kristaus klausymasis ir Jo garbinimas skatina mus drąsiai rinktis, priimti tai, kas kartais būna herojiškus sprendimus.
Jėzus yra reiklus, nes linki mums tikros laimės. Bažnyčiai reikia šventųjų. Visi pašaukti į šventumą, ir tik šventi žmonės gali atnaujinti žmoniją. —POPANAS JOHN PAUL II, 2005 m. Pasaulio jaunimo dienos pranešimas, Vatikanas, 27 m. Rugpjūčio 2004 d., Zenit.org
Tačiau negalvokime, kad šventumas susideda iš „didvyriškų sprendimų“ arba vien veiksmų. Iš tiesų, mes girdime pasakojimus apie šventųjų žygdarbius, jų žiaurų mirtį, stebuklingus poelgius ir pan. ir pradedame galvoti. kad taip atrodo šventasis. Tiesą sakant, šventieji judėjo stebuklų, didelių aukų ir didvyriškos dorybės karalystėje tiksliai nes jie buvo ištikimi pirmiausia smulkmenose. Pradėjus judėti Dievo sferose, viskas tampa įmanoma; nuotykiai tampa norma; stebuklinga tampa įprasta. Ir Jėzaus džiaugsmas tampa sielos valdymu.
Taip, „kartais“ turime priimti didvyriškus sprendimus“, – sakė velionis pontifikas. Tačiau daugiausiai drąsos reikalauja kasdienis ištikimybė momentinei pareigai. Štai kodėl šv. Jonas rašė, kad „pergalė, kuri užkariauja pasaulį, yra mūsų tikėjimas. Reikia tikėjimo, kad po kiekvieno valgio su meile nušluotų grindis ir tikėtum, kad tai kelias į dangų. Bet tai yra, ir kadangi taip yra, tai taip pat yra tikros laimės kelias. Juk kai taip mylite, pirmiausia siekiate Dievo karalystės net smulkmenose, paklūstate Jo įsakymams, tampate visiškai žmogumi – kaip ir elniai yra visiškai elniai, kai paklūsta gamtos dėsniams. Ir būtent tada, kai tampate visiškai žmogumi, jūsų dvasia atsiveria priimti begalines dovanas ir paties Dievo įliejimą.
Dievas yra meilė, ir kas pasilieka meilėje, pasilieka Dieve ir Dievas jame. Tuo meilė yra tobula tarp mūsų, kad mes pasitikime teismo dieną, nes koks jis yra, tokie ir mes esame šiame pasaulyje. Meilėje baimės nėra, bet tobula meilė išvaro baimę, nes baimė yra susijusi su bausme, todėl tas, kuris bijo, dar nėra tobulas meilėje. (1 Jono 4:16-18)
Būti tobulam meilėje reiškia tiesiog užimti savo vietą kūryboje: mylėti akimirką smulkmenose. Tai yra Mažasis kelias šventumo…
Kai žmonių sielos savanoriškai paklusnumui tobulėja, kaip ir negyvoji kūrinija savo negyvame paklusnumo, tada jos apsirengs savo šlove, tiksliau, didesne šlove, kurios gamta tėra pirmas eskizas. – CS Lewisas, Šlovės svoris ir kiti adresai, Eerdmans Publishing; iš Magnificat, 2013 lapkritis, p. 276
Mes esame 61% kelio
į mūsų tikslą iš 1000 žmonių, aukojančių 10 USD per mėnesį
Dėkojame už paramą šiai dieninei tarnystei.
Prisijunkite prie „Mark“ „Facebook“ ir „Twitter“!
