Atkakliai ...

DABAR MASĖS SKAITYMŲ ŽODIS
21 m. liepos 26 d. - liepos 2014 d
Įprastas laikas

Liturginiai tekstai čia

IN tiesa, broliai ir seserys, nuo tada, kai rašėme seriją „Meilės liepsna“ į mūsų Motinos ir Viešpaties planą (žr Konvergencija ir palaiminimas, Daugiau apie meilės liepsną, ir Kylanti ryto žvaigždė), Nuo tada man labai sunku ką nors rašyti. Jei ketinate reklamuoti Moterį, slibinas niekada neatsilieka. Visa tai yra geras ženklas. Galų gale tai yra Kryžius.

Tuo noriu pasakyti, kad jei tu ketini sekti Jėzumi, tai ne viskas yra „prisikėlimas“. Tiesą sakant, nėra prisikėlimo be kryžiaus; nėra šventumo augimo be mirties sau; nėra gyvenimo Kristuje, jei prieš tai nemirtume Kristuje. Ir visa tai yra procesas, kuris išeina iš Golgotos, kapo, viršutinio kambario ir vėl atgal. Šv. Paulius tai sako taip:

Šį lobį laikome moliniuose induose, kad nepaprastoji galia būtų iš Dievo, o ne iš mūsų. Esame visaip varginami, bet nesuvaržyti; suglumęs, bet nevaromas į neviltį; persekiojamas, bet neapleistas; numuštas, bet nesunaikintas; nuolat nešiojame kūne Jėzaus mirtį, kad Jėzaus gyvybė apsireikštų ir mūsų kūne. (penktadienio pirmasis svarstymas)

Kokia graži įžvalga. Pirma, mes suprantame, kad šventasis Paulius – kaip ir tu ir aš – iki pat esmės jautė savo silpnumą. Jis jautė tą apleistumo jausmą, kurį pats Jėzus patyrė ant kryžiaus. Tiesą sakant, neseniai maldoje apie tai paklausiau Tėvo. Širdyje jaučiau tokį atsakymą:

Mano mylimasis, jūs nematote darbo, kurį darau savo sieloje, ir todėl matote tik išorę. Tai reiškia, kad matote kokoną, bet ne atsirandantį drugelį viduje.

Bet Viešpatie, aš nematau gyvenimo kokone, o tik tuštumą, mirtį...

Mano vaike, dvasinis gyvenimas susideda iš nuolatinio merdėjimo, nuolatinio pasidavimo, nuolankumo ir pasitikėjimo. Kelias į Kapą buvo nuolatinis nusileidimas į tamsą. Tai reiškia, kad Jėzus jautėsi netekęs jokios šlovės ir tik pajuto visą savo žmogiškumo skurdą. Jums taip yra ir nebus kitaip. Tačiau būtent tokiu visiško pasitikėjimo ir paklusnumo būdu Prisikėlimo galia gali patekti į sielą ir sukurti naujo gyvenimo stebuklą.

Kitaip tariant, mes nešiojame savyje mirštantį Jėzų (apleistumo, silpnumo, sausumo, nuovargio, vienatvės, pagundos, nusivylimo, nerimo ir kt. jausmus), kad Jėzaus gyvenimas (Jo antgamtinė ramybė, džiaugsmas, viltis, meilė, stiprybė, šventumas ir pan.) gali pasireikšti mumyse. Šį pasireiškimą Jis vadina „pasaulio šviesa“ ir „žemės druska“. Svarbiausia yra leisti pasireikšti eiti savo eiga; turime leisti, kad šis darbas būtų atliktas mumyse: turime ištverti. Taip, tai padaryti sunku, kai jaučiate tik nagus ir spyglius. Bet Jėzus tai supranta, todėl yra be galo kantrus jūsų ir mano nuolatinėms nesėkmėms šiuo klausimu. ^[1]„Nes mes turime ne vyriausiąjį kunigą, kuris nesugebėtų atjausti mūsų silpnybių, bet tokį, kuris buvo visaip panašiai išmėgintas, tačiau be nuodėmės. Tad drąsiai artinkimės prie malonės sosto, kad gautume gailestingumą ir rastume malonę, kad laiku gautume pagalbą. (Žyd 4: 15-16) Juk argi Jis nenukrito tris kartus? Ir jei tu krisi „septyniasdešimt septynis kartus septynis kartus“, Jis tau atleis kiekvieną kartą, kai tu atsikelsi ir vėl pradėsi nešti tą kasdienį kryžių.

Kas yra toks kaip tu, Dievas, kuris pašalina kaltę ir atleidžia nuodėmę už savo palikimo likutį? Kas nesiliauja pyktis amžinai, bet labiau džiaugiasi gailestingumu ir vėl pasigailės mūsų, trypdamas po kojomis mūsų kaltę? (Antradienio pirmasis svarstymas)

Kai buvau mažas, mama nupiešė traukinį su trimis vagonais: varikliu (ant kurio ji parašė žodį „tikėjimas“); kabuzas (ant kurio ji parašė žodį „jausmai“); ir vidutinis krovininis automobilis (ant kurio ji užrašė mano vardą).

– Kuris traukia traukinį, Markai? ji paklausė.

– Variklis, mama.

"Teisingai. Tikėjimas yra tai, kas traukia tavo gyvenimą į priekį, o ne jausmai. Niekada neleisk, kad jausmai tave patrauktų...“

Šios savaitės skaitiniai iš esmės rodo vieną dalyką: arba tikėjimą Dievu, arba jo trūkumą, į kurį Jis atsako:

Tau, žmogau, buvo pasakyta, kas yra gera ir ko Viešpats reikalauja iš tavęs: tik elgtis teisingai, mylėti gėrį ir nuolankiai vaikščioti su savo Dievu. (Pirmas pirmadienio svarstymas)

Taigi, ką jūs ir aš turime padaryti ištverti joje. Pažadu jums – kaip ir 2000 krikščionių metų prieš mus – kad jei mes tai padarysime, Dievas nesutrukdys jumyse įvykdyti viską, ką pažada savo ištikimiesiems.

...tegul ištvermė būna tobula, kad būtumėte tobuli ir pilni, nieko nestokojantys. (Jokūbo 1:4)

Nors tai buvo sunkus mėnuo, aš žinau, kad kapas nėra pabaiga... daugybę kartų Viešpats visada išgelbėjo mane reikiamu momentu. Taigi, jūsų dabartiniai išbandymai tegul nesukelia nevilties, o guli prie Jo kojų ir sako:

Jėzau, aš nejaučiu tavo buvimo, bet tikiu, kad tu čia; Aš nežinau, kur einu, bet tikėk, kad tu vedi; Nematau nieko kito, tik savo skurdą, bet tikiuosi tavo turtais. Jėzau, nepaisant viso to, aš ištikimai liksiu tavo, kiek gyvensiu tavo malone.

ir ištverti.

...gatvėse ir perėjose ieškosiu To, kurį myli mano širdis. Aš jo ieškojau, bet neradau. Apsilankę mieste sargybiniai užpuolė mane: ar matei tą, kurį myli mano širdis? Vargu ar buvau jų palikusi, kai radau tą, kurį myli mano širdis. (antradienio neprivalomas pirmasis svarstymas)

Tie, kurie sėja su ašaromis, pjaus džiūgaudami... Aš esu su tavimi, kad tave išgelbėčiau, sako Viešpats. (Penktadienio psalmė; pirmasis trečiadienio svarstymas)