Nuolat, kai ji eina

I praleido dieną daugiausia maldoje, klausydamiesi, kalbėdamasis su savo dvasiniu vadovu, melsdamasis, eidamas į Mišias, klausydamas dar ... ir tai yra mintys ir žodžiai, kurie man kilo nuo tada, kai rašiau Sinodas ir Dvasia.

• Aš galvojau apie Šv. Jono Bosko svajonę ir apie tai, kaip Šventasis Tėvas visada yra laivo priekyje, visada vedantis Bažnyčią į taikos epochą, o ne vadovaudamas vienai iš laivų, puolančių Petro barką.

• Popiežius Pranciškus labai giliai atsidavęs Marijai, kuri saugo savo vaikų tikėjimą kaip ir kiekviena gera motina.

• Kaip greitai katalikai šokinėja už borto.

• Kaip visa tai yra besitęsiantis pasirengimo etapas prieš Apšvietimą. ^[1]plg Apreiškimo apšvietimas

• Kaip mums reikia palaikyti savo popiežių, kuris lotyniškai reiškia „papa“, kuris yra šeimos tėtis. Tas neatleidžia savo tėčio, neišmeta jo už borto ir nevadina jo „prieš tėčiu“, kai daro tai, ko mes ne visada suprantame.

• Kad mes giliau ir galutinai įžengiame į Bažnyčios kančią.

Šventasis Tėvas sakė nekalbėsiąs Sinodo metu, kol kiti prelatai nepasakys savo pranešimų. Taigi šį vakarą tėtis kalbėjo. Sakau jums, broliai ir seserys, Jėzus yra tas, kuris vadovauja šiam laivui, pripildydamas jo bures Dvasios vėjo ir vedantis į triumfą.

Jis tvirtai paskyrė popiežių Pranciškų prie jo vairo.

–––––––––––––––––––––

Toliau pateikiamas popiežiaus kreipimasis į Sinodo tėvus. Popiežius Pranciškus, paraginęs visus prelatus kalbėti atvirai, atvirai ir be baimės, pagaliau kreipėsi į Sinodą. Tai jo pastabos – galingos, pranašiškos ir pastoracinės. Vyskupai jį plojo keturias minutes. 

Gerbiami Eminencijos, Palaiminimai, Ekscelencijos, broliai ir seserys,

Dėkingumo ir dėkingumo kupina širdimi kartu su jumis noriu padėkoti Viešpačiui, kuris lydėjo ir vedė mus paskutinėmis dienomis Šventosios Dvasios šviesa.

Iš širdies dėkoju kardinolui Lorenzo Baldisseri, Sinodo generaliniam sekretoriui, vyskupui Fabio Fabene, sekretoriaus pavaduotojui, o kartu su jais dėkoju ryšiams, kardinolui Peteriui Erdo, kuris tiek daug dirbo šiomis šeimos gedulo dienomis, ir Specialiajam Sekretorius vyskupas Bruno Forte, trys prezidento delegatai, transkribuotojai, konsultantai, vertėjai ir nežinomi darbuotojai, visi tie, kurie su tikru ištikimybe ir visišku atsidavimu dirbo užkulisiuose ir be poilsio. Labai ačiū iš širdies.

Taip pat dėkoju jums visiems, mieli Sinodo tėvai, broliai delegatai, auditoriai ir vertintojai, už aktyvų ir vaisingą dalyvavimą. Aš nuolat jus melsiu, prašydamas Viešpaties, kad atlygintų jums savo malonės dovanų gausa!

Galiu džiugiai pasakyti, kad su kolegialumo ir sinodalumo dvasia tikrai išgyvenome „Sinodo“ patirtį, solidarumo kelią, „kelionę kartu“. Ir tai buvo „kelionė“ – kaip ir kiekvienoje kelionėje buvo akimirkų bėgti greitai, tarsi norint užkariauti laiką ir kuo greičiau pasiekti tikslą; kitos nuovargio akimirkos, tarsi norisi pasakyti „užteks“; kitos entuziazmo ir užsidegimo akimirkos. Buvo gilios paguodos akimirkų klausantis tikrų ganytojų liudijimų, kurie išmintingai nešiojasi savo širdyse tikinčiųjų džiaugsmus ir ašaras. Paguodos, malonės ir paguodos akimirkos klausant šeimų, dalyvavusių Sinode ir pasidalinusių su mumis savo santuokinio gyvenimo grožiu ir džiaugsmu, liudijimus. Kelionė, kurioje stipresni jaučiasi priversti padėti silpnesniems, kur labiau patyrę yra verčiami tarnauti kitiems net ir per konfrontaciją. O kadangi tai žmonių kelionė, tai kartu su paguodomis buvo ir nykimo, įtampos bei pagundų akimirkų, iš kurių būtų galima paminėti kelias galimybes:

– Viena, pagunda į priešišką nelankstumą, tai yra noras užsidaryti rašytiniame žodyje, (raidėje) ir nesileisti nustebinti Dievo, netikėtumų Dievo, (dvasios); laikydamiesi įstatymų, tikėdami tuo, ką žinome, o ne tuo, ką dar turime išmokti ir pasiekti. Nuo Kristaus laikų tai yra uoliųjų, skrupulingųjų, rūpestingųjų ir vadinamųjų – šiandien – „tradicionalistų“, taip pat intelektualų pagunda.

– Pagunda į destruktyvų polinkį į gėrį [tai. buonismo], kuris vardan apgaulingo gailestingumo suriša žaizdas prieš tai jų neišgydęs ir negydęs; kuri gydo simptomus, o ne priežastis ir šaknis. Tai yra „geradarių“, bijančiųjų, taip pat vadinamųjų „progresyviųjų ir liberalų“ pagunda.

– Pagunda akmenis paversti duona laužyti tjis ilgai, sunkiai ir skausmingai pasninkauja (plg. Lk 4, 1-4); o taip pat duoną paversti akmeniu ir mesti prieš nusidėjėlius, silpnuosius ir ligonius (plg. Jn 8, 7), tai yra paversti nepakeliama našta (Lk 11, 46).

– pagunda nulipti nuo kryžiaus, įtikti žmonėms ir ten nepasilikti, kad įvykdytume Tėvo valią; nusilenkti pasaulietinei dvasiai, užuot ją apvalius ir palenkus Dievo Dvasiai.

– Pagunda nepaisyti „depositum fidei“ [tikėjimo užstato], negalvojant apie save kaip globėjus, o kaip savininkus ar šeimininkus; arba, kita vertus, pagunda nepaisyti tikrovės, naudojant kruopščią ir švelninimo kalbą, norint pasakyti tiek daug dalykų ir nieko nesakyti! Manau, kad jie juos vadina „bizantinizmais“, tokius dalykus...

Brangūs broliai ir seserys, pagundos neturi mūsų gąsdinti ar gąsdinti ar net atgrasyti, nes nė vienas mokinys nėra didesnis už savo šeimininką; taigi, jei pats Jėzus buvo gundomas – ir netgi vadinamas Belzebulu (plg. Mt 12, 24), – Jo mokiniai neturėtų tikėtis geresnio elgesio.

Aš asmeniškai būčiau labai susirūpinęs ir nuliūdęs, jei ne šios pagundos ir šios gyvos diskusijos; šis dvasių judėjimas, kaip jį pavadino šventasis Ignacas (Dvasinės pratybos, 6), jei visi būtų susitarę arba tylėtų netikroje ir tylioje ramybėje. Vietoj to aš mačiau ir girdėjau – su džiaugsmu ir dėkingumu – kalbas ir įsikišimus, kupinus tikėjimo, pastoracinio ir doktrininio uolumo, išminties, nuoširdumo ir drąsos: ir parrhesia. Ir aš jaučiau, kad tai, kas buvo iškelta prieš mūsų akis, buvo Bažnyčios, šeimų gėris ir „aukščiausiasis įstatymas“, „sielų gėris“ (plg. Kan. 1752). Ir tai visada – mes tai pasakėme čia, salėje – niekada neabejodami pagrindinėmis santuokos sakramento tiesomis: neišardomumu, vienybe, ištikimybe, vaisingumu, atvirumu gyvenimui (plg. Cann. 1055). , 1056 ir Gaudium et spes, 48).

Ir tai yra Bažnyčia, Viešpaties vynuogynas, vaisingos Motinos ir rūpestingos Mokytojos, kuri nebijo pasiraitoti rankoves, kad užlietų aliejaus ir vyno ant žmonių žaizdos; PSO nemato žmonijos kaip stiklo namų, skirtų žmonėms vertinti ar skirstyti į kategorijas. Tai Bažnyčia, viena, šventoji, katalikų, apaštališka ir sudaryta iš nusidėjėlių, kuriai reikia Dievo gailestingumo. Tai Bažnyčia, tikroji Kristaus nuotaka, kuri siekia būti ištikima savo sutuoktiniui ir savo doktrinai. Būtent Bažnyčia nebijo valgyti ir gerti su paleistuvėmis ir muitininkais. Bažnyčia, kurios durys plačiai atvertos priimti vargstančius, atgailaujančius, o ne tik teisiuosius ar tuos, kurie tiki esą tobuli! Bažnyčia, kuri nesigėdija puolusio brolio ir apsimeta jo nematanti, o priešingai jaučiasi įtraukta ir beveik įpareigota jį pakelti ir paskatinti vėl leistis į kelionę ir palydėti iki galutinio susitikimo su savo sutuoktiniu. , dangiškoje Jeruzalėje.

Tai yra Bažnyčia, mūsų Motina! Ir kai Bažnyčia savo charizmų įvairove išreiškia save bendrystėje, ji negali klysti: tai sensus fidei grožis ir stiprybė, to antgamtinio tikėjimo jausmo, kurį dovanoja Šventoji Dvasia, kad visi kartu galime įeiti į Evangelijos širdį ir išmokti sekti Jėzumi savo gyvenime. Ir tai niekada neturėtų būti vertinama kaip painiavos ir nesantaikos šaltinis.

Daugelis komentatorių ar besikalbančių žmonių įsivaizdavo, kad mato ginčytiną Bažnyčią, kurioje viena dalis yra prieš kitą, abejoja net Šventąja Dvasia, tikra Bažnyčios vienybės ir darnos propaguotoja ir garante – Šventąja Dvasia, kuri per visą istoriją. visada vedė barką per savo ministrus, net kai jūra buvo banguota ir banguota, o ministrai buvo neištikimi ir nusidėjėliai.

Ir, kaip drįsau jums pasakyti, [kaip] sakiau nuo pat Sinodo pradžios, reikėjo visa tai išgyventi ramiai ir su vidine ramybe, kad Sinodas vyktų cum Petro ir sub. Petro (su Petru ir po Petro), o popiežiaus buvimas yra viso to garantija.

Dabar šiek tiek pakalbėsime apie popiežių, kalbant apie vyskupus [juokiasi]. Taigi, popiežiaus pareiga yra garantuoti Bažnyčios vienybę; tai priminti tikintiesiems apie jų pareigą ištikimai sekti Kristaus Evangelija; tai yra priminti ganytojams, kad jų pirmoji pareiga yra ganyti kaimenę – ganyti kaimenę – kurią Viešpats jiems patikėjo, ir stengtis su tėvišku rūpesčiu ir gailestingumu bei be klaidingos baimės priimti pasiklydusias avis. . Čia aš padariau klaidą. Pasisveikinau: [verčiau] išeiti ir juos surasti.

Jo pareiga yra priminti kiekvienam, kad valdžia Bažnyčioje yra tarnystė, kaip aiškiai paaiškino popiežius Benediktas XVI, cituodamas pažodžiui: „Bažnyčia yra pašaukta ir įsipareigoja. pati naudotis tokia valdžia, kuri yra tarnystė, ir ja naudojasi ne savo vardu, o Jėzaus Kristaus vardu... iš tikrųjų per Bažnyčios ganytojus: būtent jis juos vadovauja, saugo ir pataiso, nes jis myli juos giliai. Tačiau Viešpats Jėzus, aukščiausias mūsų sielų Ganytojas, norėjo, kad Apaštalų kolegija, šiandien vyskupai, bendradarbiaudami su Petro įpėdiniu... dalyvautų jo misijoje – rūpintis Dievo tauta, ugdyti ją tikėjimo ir vadovauti, įkvėpti ir palaikyti krikščionių bendruomenę arba, kaip sako Susirinkimas, „pasirūpinti... ir į nuoširdžią bei aktyvią meilę“ ir naudotis ta laisve, su kuria Kristus mus išlaisvino (plg. Presbyterorum Ordinis, 6)… ir būtent per mus, – tęsia popiežius Benediktas, – Viešpats pasiekia sielas, moko, saugo ir vadovauja. Šventasis Augustinas savo šventojo Jono evangelijos komentare sako: „Tebūnie meilės įsipareigojimas ganyti Viešpaties kaimenę“ (plg. 123, 5); tai yra aukščiausia Dievo tarnų elgesio taisyklė, besąlygiška meilė, kaip ir Gerojo Ganytojo, kupina džiaugsmo, visiems skirta, dėmesinga artimiesiems ir rūpestinga tiems, kurie yra toli (plg. šv. Augustiną). , Diskursas 340, 1; Diskursas 46, 15), švelnus silpniausiems, mažiesiems, paprastiesiems, nusidėjėliams, kad parodytų begalinį Dievo gailestingumą raminančiais vilties žodžiais (plg. ten pat, Laiškas, 95, 1).

Taigi, Bažnyčia yra Kristaus – ji yra Jo nuotaka – ir visi vyskupai, bendraujant su Petro įpėdiniu, turi užduotį ir pareigą saugoti ją ir jai tarnauti ne kaip šeimininkai, o kaip tarnai. Popiežius šiame kontekste yra ne aukščiausiasis viešpats, o aukščiausiasis tarnas – „Dievo tarnų tarnas“; Bažnyčios paklusnumo ir atitikimo Dievo valiai, Kristaus Evangelijai ir Bažnyčios Tradicijos garantas, atmetantis visas asmenines užgaidas, nors paties Kristaus valia yra „aukščiausiasis“. Visų tikinčiųjų ganytojas ir Mokytojas“ (Kan. 749) ir nepaisant to, kad naudojasi „aukščiausia, visapusiška, tiesiogine ir visuotine įprastine galia Bažnyčioje“ (plg. Kan. 331–334).

Brangūs broliai ir seserys, dabar dar turime vienerius metus, kad su tikru dvasiniu įžvalgumu subręstume siūlomoms idėjoms ir rastume konkrečius sprendimus tiek daugybei sunkumų ir nesuskaičiuojamų iššūkių, su kuriais turi susidurti šeimos; duoti atsakymus į daugybę atkalbinėjimų, kurie supa ir smaugia šeimas.

Vieni metai dirbti „Sinodinis santykis“ – tai patikima ir aiški visko, kas buvo pasakyta ir aptarta šioje salėje ir mažose grupėse, santrauka. Vyskupų konferencijoms ji pristatoma kaip „lineamenta" [Gairės].

Telydi mus Viešpats ir veda į šią kelionę Jo Vardo šlovei, Švenčiausiajai Mergelei Marijai ir Šventajam Juozapui užtariant. Ir prašau, nepamiršk pasimelsti už mane! Ačiū!

[Buvo sugiedota Te Deum ir suteiktas palaiminimas.]

Ačiū ir gerai pailsėk, ane?

-Katalikų naujienų agentūra, Spalis 18th, 2014

Pirmasis šios dienos skaitinys iš šeštadienio dienos Mišių:

Pirmą kartą ginant mane niekas nepasirodė, bet visi mane paliko. Tegul tai nebus prieš juos nukreipta! Bet Viešpats stovėjo šalia manęs ir suteikė man stiprybės, kad per mane būtų užbaigtas skelbimas ir visi pagonys jį išgirstų. (2 Tim 4:16-17)

SUSIJUSIŲ SVARBU

• Du stulpai ir du Vairininkas

• Gynėjas ir gynėjas