Komunija rankoje? II pt

 

ŠVENTASIS Faustina pasakoja, kaip Viešpats netenkino tam tikrų dalykų, vykstančių jos vienuolyne:

Vieną dieną Jėzus man pasakė: Aš ketinu palikti šiuos namus… Nes čia yra dalykų, kurie Man nepatinka. O Ostija išėjo iš palapinės ir sustojo mano rankose, o aš su džiaugsmu padėjau ją atgal į palapinę. Tai pakartojo antrą kartą, ir aš padariau tą patį. Nepaisant to, tai atsitiko trečią kartą, bet Ostija buvo paversta gyvuoju Viešpačiu Jėzumi, kuris man pasakė: Aš čia daugiau nepasiliksiu! Tuo metu mano sieloje kilo galinga meilė Jėzui, ir aš atsakiau: „Ir aš neleisiu tau palikti šių namų, Jėzau! Ir vėl Jėzus dingo, o Ostija liko mano rankose. Dar kartą įdėjau jį atgal į taurę ir uždariau į tabernakulį. Ir Jėzus liko su mumis. Įsipareigojau atlikti trijų dienų adoraciją kaip atlygį. -Dieviškasis gailestingumas mano sieloje, Dienoraštis, n. 44

Kitą kartą šventoji Faustina dalyvavo Mišiose, ketindama atsilyginti nusikaltimai prieš Dievą. Ji parašė:

It was my duty to make amends to the Lord for all offenses and acts of disrespect and to pray that, on this day, no sacrilege be committed. This day, my spirit was set aflame with special love for the Eucharist. It seemed to me that I was transformed into a blazing fire. When I was about to receive Holy Communion, a second Host fell onto the priest’s sleeve, and I did not know which host I was to receive. After I had hesitated for a moment, the priest made an impatient gesture with his hand to tell me I should receive the host. When I took the Host he gave me, the other one fell onto my hands. The priest went along the altar rail to distribute Communion, and I held the Lord Jesus in my hands all that time. When the priest approached me again, I raised the Host for him to put it back into the chalice, because when I had first received Jesus I could not speak before consuming the Host, and so could not tell him that the other had fallen. But while I was holding the Host in my hand, I felt such a power of love that for the rest of the day I could neither eat nor come to my senses. I heard these words from the Host: Norėjau pailsėti tavo rankose, ne tik tavo širdyje. Ir tą akimirką pamačiau mažąjį Jėzų. Bet kunigui priėjus, vėl pamačiau tik Ostiją. -Dieviškasis gailestingumas mano sieloje, Dienoraštis, n. 160 m

Prieš komentuodamas tai, kas išdėstyta aukščiau, pakartosiu tiems, kurie neskaitė I dalies čia. Bažnyčios gairės aiškios: viso pasaulio katalikams įprasta priimti Šventąją Eucharistiją. ant liežuvio. Antra, taip aš priėmiau Jėzų daugelį metų ir darysiu tai, kol tik galėsiu. Trečia, jei būčiau popiežius (ačiū Dievui, kad nesu), prašyčiau kiekvienos pasaulio parapijos iš naujo įrengti nuolankų Komunijos bėgią, kuris leistų parapijiečiams priimti Švenčiausiąjį Sakramentą tinkamu būdu, kurį jie priima. : atsiklaupę (galintiems) ir ant liežuvio. Kaip sakoma: lex orandi, lex credendi: „Maldos įstatymas yra tikėjimo įstatymas“. Kitaip tariant, tai, kaip mes garbiname, turi atitikti tai, kuo tikime. Štai kodėl katalikų menas, architektūra, sakralinė muzika, mūsų pagarbos būdas ir visi per šimtmečius išaugę liturgijos papuošalai patys savaime tapo mistinė kalba kad kalbėjo be žodžių. Todėl nenuostabu, kad per pastaruosius penkiasdešimt metų šėtonas užpuolė didžiąją dalį to, norėdamas nutildyti dieviškąjį (žr. Dėl Mišių ginklavimo).

 

LIETUS JĖZUS

Be to, daug ką galime numanyti ir iš Šv. Faustinos pasakojimų. Pirma, nors Viešpats buvo nepatenkintas tam tikrais dalykais vienuolės namuose, vienas iš jų akivaizdžiai buvo ne mintis būti kažkieno rankose kurie Jį mylėjo. Tiesą sakant, jis reikalavo tris kartus būdama jos nešventose (ty ne sakramentiškai įšventintose) rankose. Antra, pačiose Mišiose, kur šventoji Faustina atlygina „už visus nusikaltimus ir nepagarbą“, Viešpats neįsižeidžia, kad palietė jos rankas. Tiesą sakant, Jis to „norėjo“. Dabar tai nereiškia, kad Jėzus nurodė pageidaujamą to meto liturginės praktikos pakeitimą (Komuniją liežuviu), bet kad mūsų Eucharistijos Viešpats paprasčiausiai „ilsisi“ su tuo, kuris pagarbiai myli Jį, ir taip, net jų rankose.

Tiems, kurie yra pasibaisėję šiais pasakojimais, taip pat norėčiau atkreipti jūsų dėmesį į Šventąjį Raštą, kuriame Jėzus pasirodo dvylikai po savo prisikėlimo. Kol dar abejonių būsenoje, Jėzus pakviečia Tomą į vietą jo pirštai į Jo pusė, ta pati vieta, kur tryško Kraujas ir Vanduo (Sakramentų simbolis).

Tada jis tarė Tomui: „Pakelk čia pirštą ir pamatyk mano rankas; Ištiesk savo ranką ir padėk man į šoną. nebūkite neištikimi, bet tikintys“. (Jono 20:27)

Ir tada buvo moteris, „kuri buvo nusidėjėlė“, kuri įėjo į namus, kuriuose buvo Jėzus. Ji…

...atnešė alebastrinę tepalo buteliuką ir, atsistojusi už jo prie kojų, verkdama pradėjo drėkinti jo kojas savo ašaromis ir šluostyti savo galvos plaukais, bučiavo jo kojas ir patepė jas tepalu. (Lk 7:39)

Fariziejai pasibjaurėjo. „Jei šis vyras būtų pranašas, jis būtų žinojęs, kas ir kokia tai moteris jaudinantis jį, nes ji yra nusidėjėlė“.^[1]v. 39

Taip pat daugelis žmonių „atnešė jam vaikų, kad galėtų juos paliesti“, o mokiniai „pasipiktino“. Bet Jėzus atsakė:

Leisk vaikams ateiti pas mane, netrukdyk jiems; nes tokiems priklauso Dievo karalystė. (Morkaus 10:14)

Visa tai reiškia, kad yra mokoma liturginės praktikos priimti Jėzų liežuviu, ne todėl, kad Viešpats nenori mūsų liesti, bet kad prisimintume Kas tai yra we yra liesti.

 

ATSAKYMAS Į JŪSŲ LAIŠKUS

Noriu pakartoti šios serijos apie Komuniją rankoje esmę: atsakyti į jūsų klausimus, ar amoralu, ar neteisėta priimti Šventąją Eucharistiją į savo rankas, kai vyskupijos tai reikalauja dėl COVID-19.

Atmetus teigiamus ir kunigų, ir pasauliečių komentarus perskaičius I dalis, kiti jautė, kad aš kažkaip darau Komunijos „šviesą“ rankoje. Kai kurie tvirtino, kad vis tiek atsisakys Eucharistijos ir sudarys „dvasinę komuniją“. Kiti bandė atmesti Katechetinės paskaitos Kirilo žodžiai galbūt ne jo žodžiai arba tikrai nerodo senovės praktikos. 

Faktas yra tas, kad apie praktiką parašyta mažai kaip Eucharistija buvo priimta ankstyvaisiais laikais. Tačiau mokslininkai vieningai sutaria, kad Paskutinė vakarienė būtų buvęs tipiškas žydų sederio valgis su išskyrus Jėzų ne dalyvaudami „ketvirtojoje taurėje“.^[2]plg „Ketvirtosios taurės medžioklė“, daktaras Scottas Hahnas Tai reiškia, kad Viešpats būtų sulaužęs neraugintą duoną ir išdalinęs ją įprasta tvarka – kiekvienas apaštalas imtų duoną į jo rankas ir jį vartojant. Vadinasi, tai greičiausiai jau kurį laiką būtų buvę pirmųjų krikščionių praktika.

Pirmieji krikščionys buvo visi žydai ir jie ir toliau švęsdavo Paschą kartą per metus daugelį metų, bent iki tol, kol Jeruzalės šventykla buvo sugriauta maždaug 70 m. —Marg Mowczko, ankstyvųjų krikščionių ir žydų studijų magistras; plg.  „Paschos valgis, Sederis ir Eucharistija“

Tiesą sakant, mes tikrai žinome, kad bent pirmuosius tris keturis šimtmečius krikščionys įvairiais būdais priimdavo Eucharistiją ant delno.

Ankstyvojoje bažnyčioje tikintieji, prieš priimdami pašventintą Duoną, turėjo nusiplauti delnus. - vyskupas Athanasius Scheideris, Dominus Est, p. 29

Šventasis Atanazas (298–373), šventasis Kiprijonas (210–258), šventasis Jonas Chrizostomas (349–407) ir Teodoras Mopsuestietis (350–428) gali patvirtinti Komunijos praktiką rankoje. Šventasis Atanazas kalba apie rankų plovimą prieš gavimą. Šventasis Kiprijonas, Šv. Jonas Chrizostomas ir Teodoras Mopsuestietis mini panašius dalykus, pavyzdžiui, gauti į dešinę ranką, garbinti Jį ir pabučiuoti. -André Levesque, „Ranka ar liežuvis: Eucharistijos priėmimo diskusija“

Vienas ryškesnių liudijimų maždaug tuo pačiu laikotarpiu, kaip ir Šv. Kiras, buvo iš šv. Bazilijaus Didžiojo. Ir kaip netrukus paaiškinsiu, tai ypač tinka persekiojimų laikai.

Naudinga ir naudinga kasdien bendrauti, valgyti šventą Kristaus kūną ir kraują. Nes Jis aiškiai sako: Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimąe... Nereikia priminti, kad jei kas nors persekiojimo metu yra verčiamas paimti komuniją į savo rankas, nedalyvaujant kunigui ar tarnautojui, nėra rimtas nusikaltimas, kol paprotys sankcionuoja šią praktiką iš patys faktai. Visi vienkiemiai dykumoje, kur nėra kunigo, patys ima komuniją, laikydamiesi komunijos namuose. O Aleksandrijoje ir Egipte dauguma pasauliečių laiko komuniją savo namuose ir dalyvauja joje, kada nori... Ir net bažnyčioje, kai kunigas duoda porciją, gavėjas. paima jį su visa valdžia ir taip savo ranka pakelia prie lūpų. -93 raidė

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Eucharistija buvo parsinešta namo ir pasauliečiai, aišku, turės rankomis tvarkyti Ostiją (manoma, kad visa tai buvo padaryta su didžiausia pagarba ir atidumu). Antra, Bazilijus pažymi, kad taip buvo „net bažnyčioje“. Ir trečia, „persekiojimo laikais“, ypač jis sako, „nėra rimtas nusikaltimas“ gauti į rankas. Na, mes yra gyvenantys persekiojimo laikais. Mat šiuos apribojimus, kai kurie atrodo nepagrįsti ir prieštaringi, pirmiausia nustato ir reikalauja valstybė ir „mokslas“.^[3]Komunija rankoje? Pt. Aš

Niekas iš to, ką ką tik pasakiau, nėra atviras pasiteisinimas griebtis į rankas kai dar gali gauti ant liežuvio. Atvirkščiai, reikia pabrėžti du dalykus. Pirma, Komunija rankoje nėra kalvinistų išradimas, net jei jie vėliau priėmė šią formą, norėdami sugriauti tikėjimą tikru buvimu.^[4]Vyskupas Athanasius Schneider, Dominus Est, p. 37–38  Antra, tai ne jūsų kunigas ar vyskupas, o pats Šventasis Sostas kad suteikė atlaidus Komunijai į ranką. Visa tai reiškia, kad priimti Komuniją į rankas nėra nei amoralu, nei neteisėta. Popiežius išlieka suverenus šiuo klausimu, nesvarbu, ar kas pritaria, ar ne.

 

DVASINĖ KOUNIJA?

Kai kurie tvirtino, kad vietoj Komunijos rankoje turėčiau reklamuoti „dvasinę komuniją“. Be to, kai kurie skaitytojai yra sakę, kad jų kunigai yra pasakojimas jiems tai padaryti. 

Na, ar negirdėjai, kad evangelikai tai jau daro gatvėje? Taip, kiekvieną sekmadienį vyksta „altoriaus šaukimas“, ir tu gali ateiti į priekį ir dvasiškai pakviesti Jėzų į savo širdį. Tiesą sakant, evangelikai netgi gali pasakyti: „Be to, turime nuostabią muziką ir galingus pamokslininkus“. (Ironija ta, kad kai kurie to reikalauja ne gavimas į rankas, siekiant atsispirti Bažnyčios „protestantizacijai“).

Dar kartą pasiklausykite, ką pasakė mūsų Viešpats: „Mano kūnas yra tikras maistas, o mano kraujas yra tikras gėrimas“. ^[5]John 6: 55 Ir tada Jis pasakė: „Imk ir valgyk“. ^[6]Mattas 26: 26 Mūsų Viešpaties įsakymas nebuvo žiūrėti, medituoti, norėti ar daryti a „Dvasinė bendrystė“ – kad ir kaip gražios šios – bet tik valgyti. Todėl turėtume daryti, kaip mūsų Viešpats įsako, bet kokiu būdu, kuris yra pamaldus ir teisėtas. Nors jau praėjo daug metų, kai priėmiau Jėzų į savo delną, bet kada priėmiau, buvo kaip Kirilas aprašė šv. Pasilenkiau ties juosmeniu (kur nebuvo Komunijos bėgio); Aš padėjau savo delno „altorių“ į priekį ir su didele meile, atsidavimu ir svarstymu uždėjau Jėzų ant savo liežuvio. Tada prieš atsitraukdamas apžiūrėjau savo ranką, kad įsitikinčiau kiekvienas buvo sunaudota dalelė mano Viešpaties.

Nes pasakyk man, jei kas duotų tau aukso grūdus, ar nelaikytum jų labai atsargiai, saugodamasis, kad jų neprarastum ir nepatirtum? Argi tuomet daug atidžiau nesaugosite, kad nuo jūsų nenukristų nė trupinėlis to, kas brangesnio už auksą ir brangakmenius? Šv. Kirilas iš Jeruzalės, IV amžius; Katechetinė paskaita 23, n. 21

Prisipažįstu, kad man asmeniškai sunku žinoti, kad kai kurie kunigai atims iš savo kaimenių Eucharistiją, nes vyskupas įdėjo į rankas šią „laikiną“ priėmimo formą. Kaip apgailestavo Ezekielis:

Vargas, Izraelio ganytojai, kurie patys save maitinate! Ar piemenys neturėtų šerti avių? Jūs valgote riebalus, aprengiate vilna, skerdžiate penimus; bet tu nešeri avių. Silpnųjų nepastiprinei, ligonių nepagydei, luošų nesurišai, nuklydusių nesugrąžinai, pasiklydusių neieškojai, o jėga ir atšiaurumu juos valdei. (Ezechielio 34:2-4)

Tai nėra liberalizmas čia kreipiamasi, bet legalizmas. Prieš kelias akimirkas vienas kunigas man parašė:

Artėja prie taško, kad burnos sritis kelia ypatingą susirūpinimą dėl [koronaviruso] perdavimo... Vyskupai tai labai atidžiai svarsto... Žmonės turi savęs paklausti: ar jie reikalaus, kad pagarba Jėzui būtų išreikšta priimant liežuvis – senovinė praktika – arba ant altoriaus, suformuoto rankomis – taip pat senovinė praktika. Klausimas toks kaip Jėzus nori jiems atsiduoti, ne kaip jie primygtinai reikalauja Jį priimti. Mes niekada neturime būti Jėzaus, trokštančio pripildyti mus savo buvimu, viršininku.

Atsižvelgiant į tai, čia yra dar vienas svarstymas. Galbūt atlaidas, leidžiantis Komuniją ant rankos, kurį prieš penkiasdešimt metų suteikė popiežius, gali būti Viešpaties rūpestis tiksliai šioms dienoms kad Jis galėtų toliau ganyti savo kaimenę, kai priešingu atveju valdžia galėtų visiškai uždrausti Eucharistiją, jei būtų reikalaujama „ant liežuvio“?

Taip sako Viešpats Dievas: „Štai... piemenys nebegaus savęs. Išgelbėsiu savo avis iš jų nasrų, kad jos nebūtų joms maistas“. (Ezechielio 34:10)

Dievas gali ir daro viską, kad viskas būtų į gera. Tačiau kai kurie iš jūsų sakė: „Ak, bet piktnaudžiavimai rankoje! Šventvagystės!"

 

ŠVANTYKLĖS

Taip, nėra jokios abejonės, kad Eucharistija daugybę kartų buvo išniekinta per Komuniją „rankoje“. Ir čia aš kalbu ne tik apie satanistus, kurie su juo pasišalina, bet ir apie vidutinį kataliką, kuris atsitiktinai priima Ostiją, neatsižvelgdamas ir net netikėdamas tuo, ką daro. Tačiau pakalbėkime ir apie kitą tragediją: milžinišką katechezės nesėkmę mūsų laikais. Nedaugelis pamokslų apie tikrąjį buvimą, daug mažiau, kaip priimti, kaip apsirengti mišiose ir pan. Taigi, kai katalikai atvyksta su paplūdimio drabužiais ir su kramtomoji guma burnoje slankioja į koridorių, kas kaltas?

Be to, dalį nuoširdaus skausmo, kurį daugelis iš jūsų šiuo metu jaučia, galėtų numalšinti ganytojai, ne tik paskelbę naujas taisykles, bet ir švelniai bei supratingai paaiškinę, kokius sunkumus tai sukelia; aiškindamas Šventojo Sosto indultą ir tada kaip tinkamai gauti ant rankos, kur vyskupas primetė šią formą. Esame šeima ir nedidelis bendravimas labai padeda.

Aštuntajame dešimtmetyje japonų vizionierė vyresnioji Agnes Sasagawa kairėje rankoje pajuto skausmingas stigmas, kurios jai neleido tokiu būdu priimti Komunijos. Ji jautė, kad tai ženklas, kad ji turi gauti ant liežuvio. Visas jos vienuolynas grįžo prie tokios praktikos. Kun. Josephas Marie Jacque'as iš Paryžiaus užsienio misijos draugijos buvo vienas iš liudininkų (stebuklingų Dievo Motinos statulos ašarų) ir teologas, giliai susipažinęs su vienuolių dvasine padėtimi Akitoje. „Kalbant apie šį įvykį, kun. Juozapas apibendrino: „Liepos 1970 d. epizodas mums parodo, kad Dievas nori, kad pasauliečiai ir vienuolės priimtų Komuniją liežuviu, nes Komunija jų nepašventintomis rankomis kelia potencialų pavojų įskaudinti ir sumenkinti tikėjimą tikruoju buvimu.^[7]Akita, Francis Mutsuo Fukušima

Kadangi Šventasis Sostas leido Komuniją rankoje, ganytojai gali išvengti „galimo pavojaus įskaudinti ir sumenkinti tikėjimą tikruoju buvimu“, pasinaudodami šiuo momentu, kad iš naujo katekizuotų tikinčiuosius apie Šventąją Eucharistiją ir kaip su tinkama pagarba priimti Jėzų. Antra, tikintieji gali pasinaudoti šia galimybe aptarti šios serijos turinį ir persvarstyti, atnaujinti bei atgaivinti jūsų atsidavimą Švenčiausiajam Sakramentui.

Ir galiausiai, tegul visi tai apsvarstysime. Kaip pakrikštyti krikščionys, sakė šv. „Jūsų kūnas yra Šventosios Dvasios šventykla“ ^[8]1 Cor 6: 19 - ir tai apima jūsų rankas ir liežuvį. Tiesa ta, kad kur kas daugiau žmonių statydami, glamonėdami, mylėdami ir tarnaujant naudoja savo rankas nei liežuvius, kurie dažnai griauna, tyčiojasi, keikia ir teisia.

Kad ir ant kurio altoriaus priimtumėte savo Viešpatį… tebūnie tinkamas.

 

SUSIJUSIŲ SVARBU

Dėl Mišių ginklavimo

Komunija rankoje? – I dalis

 

Kelionė su Marku Šios Dabar Žodis,
spustelėkite žemiau esančią juostą prenumeruoti.
Jūsų el. Paštas nebus bendrinamas su niekuo.