Matydamas

„IT yra baugus dalykas patekti į gyvojo Dievo rankas“, - rašė šv. ^[1]plg. Žydų 10: 31 Ne todėl, kad Dievas yra tironas - ne, jis yra meilė. Ir ši meilė, kai ji spindi nemylinčiose mano širdies dalyse, atskleidžia tamsą, kuri prilimpa prie mano sielos, ir tai iš tikrųjų yra sunku pamatyti.

Šventoji Faustina kartą patyrė patyrimą, kai regėjime ji buvo pakviesta į Dievo teismo krėslą. Ji rašo:

Staiga pamačiau visišką savo sielos būklę tokią, kokią Dievas mato. Aš aiškiai mačiau visa, kas nepatinka Dievui. Aš nežinojau, kad už mažiausius nusižengimus teks atsiskaityti. Kokia akimirka! Kas gali tai apibūdinti? Stokite prieš Trejybę-šventą Dievą!Šv. Faustina; Dieviškasis gailestingumas mano sieloje, Dienoraštis, n. 36 

Daugeliui iš mūsų būtų labai sunku iš karto sužinoti tikrąją savo sielos būklę. Štai kodėl Jėzus taip švelniai savo malonės „spjaudą“ po truputį tepa mūsų dvasinėms akims, kaip tai padarė aklajam šiandienos Evangelijoje.

— Ar ką nors matai? Pažvelgęs į viršų vyras atsakė: „Matau, kaip žmonės atrodo kaip medžiai ir vaikšto“. Tada jis antrą kartą uždėjo rankas ant vyro akių ir aiškiai pamatė…

Bet ar mes norime pamatyti? Kaip Jėzus apraudojo vakarykštėje Evangelijoje, „Ar tu dar nesupranti ar nesupranti? Ar jūsų širdys užkietėjusios?
Ar turi akis ir nematai, ausis ir negirdi? Mat regėjimas reikalauja nuoširdaus žvilgsnio į sielą, tikro pripažinimo, kad labai nesilaikoma ne tik šventumo, bet dažnai ir pagrindinių Evangelijos reikalavimų „mylėti savo artimą“. Tai gali būti labai sunku pripažinti! Daugelis tų, kurie bėga iš šio siauro atsivertimo kelio į platų ir lengvą kelią, kur maloniau išgirsti: „Viskas gerai. Tu ne toks jau blogas. Tu esi geras žmogus... ir t.t. Tačiau tiesa ta, kad aš esu nusidėjėlis, o meilė sau ir išdidumas yra labai gilūs; kad aš visai neblogas žmogus ir kad šiandien dažnai esu toks, kaip pirmame skaitinyje „kuris žiūri į savo veidą veidrodyje. Jis pamato save, tada nueina ir greitai pamiršta, kaip atrodė. Bet norėdami pamatyti tai Tiesa apie save iš tikrųjų yra pirmas žingsnis į tikrą laisvę Kristuje. Kaip dažnai sakiau, pati pirmoji tiesa, kuri mus išlaisvina, yra tiesa apie tai, kas aš esu ir kas nesu.

Taigi nebijokite pamatyti savęs tokį, koks esate iš tikrųjų! Argi Jėzus nesakė, kad Jis atėjo atverti akliesiems akių? Dvasinis aklumas yra daug blogesnis už fizinį aklumą, nes pirmasis yra tamsa, kuri gali tęstis amžinybę. Būtent apie šį aklumą šv. Jokūbas kreipiasi šios dienos pirmajame svarstyme, apibendrintai tokiais žodžiais:

Būkite žodžio vykdytojai, o ne tik klausytojai, apgaudinėdami save.

Taigi Jėzus atėjo atverti mums akių, išgelbėti mus nuo savęs apgaudinėjimo ir atskleisti mūsų sielas prieš savo žodžio standartą, kuris yra kaip dviašmenis kalavijas, „Įsiskverbia net tarp sielos ir dvasios, sąnarių ir kaulų čiulpų, geba atskirti širdies atspindžius ir mintis“. ^[2]plg. Žydų 4: 12 Tai skausmingas, bet būtinas procesas: tai sulėtinta skaistykla, tačiau tai vyksta ne dėl Jo, o dėl mūsų.

...tai palaimingas skausmas, kuriame kaip liepsna persmelkia jo meilės šventoji jėga, leidžianti tapti visiškai savimi, taigi, visiškai Dievo. - BENEDIKTAS XVI, Spe Salvi „Išsaugota viltyje“, n. 47 m

Taigi „Nuolankiai priimkite žodį, kuris buvo pasėtas jumyse ir gali išgelbėti jūsų sielas“. Taip, Dievo žodis, „Tobulas laisvės įstatymas“ kuris ateina kaip švelnus vėjelis, atlenkiantis apgaulės šydą, atskleidžiantis kaip Adomui ir Ievai, kad esate “apgailėtinas, apgailėtinas, vargšas, aklas ir nuogas“. ^[3]plg. Apr 3:17 Mes visi esame akli elgetos. Taigi kodėl mes stengiamės slėptis nuo Dievo, kai matome savo sielos būseną – tarsi tai Jam būtų naujiena? Ar Jis nematė tikrosios tavo širdies būklės anksčiau nei tu? Taip, ir Jis siunčia savo šviesą į tavo sielą, švelniai įtikinantį žodį, kad pamatytum ir išsilaisvintum. Kaip sakoma šios dienos psalmėje:

Kas gyvens ant tavo šventojo kalno, Viešpatie? Tas, kuris vaikšto nepriekaištingai ir vykdo teisingumą; kuris galvoja tiesą savo širdyje...

Ne, nebijokite pamatyti savęs tokį, koks esate iš tikrųjų, nes tik Dieviškasis Gydytojas atidengia jūsų žaizdas, kad gautų jūsų leidimą jas išgydyti. Taigi jis laukia jūsų išpažinties šventame apsikeitime jūsų nuodėmėmis mainais už Jo gailestingą ir gydančią meilę. Eik ir papasakok Jam viską, kad Jis savo ruožtu tau duos viskas—būtent Jis pats.

Nebijok savo Gelbėtojo, o nuodėminga siela. Aš žengiu pirmą žingsnį, kad ateičiau pas tave, nes žinau, kad vienas tu negali prisikelti prie manęs. Vaikeli, nebėk nuo savo Tėvo; būk pasiruošęs atvirai pasikalbėti su savo gailestingumo Dievu, kuris nori pasakyti atleidimo žodžius ir dovanoti tau savo malones. Kokia brangi Man tavo siela!... Nesiginčyk su Manimi dėl savo nelaimingumo. Suteiksite man malonumą, jei perduosite man visas savo bėdas ir sielvartus. Aš sukrausiu ant tavęs savo malonės lobius... Nepanerkite į savo kančias – jūs vis dar per silpnas, kad apie tai kalbėti, – verčiau pažvelkite į Mano Širdį, pripildytą gėrio, ir būk persmelkta Mano jausmų. Siekite romumo ir nuolankumo... Neturėtumėte nusiminti, bet stenkitės, kad mano meilė viešpatautų jūsų meilės sau vietoje. Pasitikėk, mano vaikeli. Nenusiminkite atleisti, nes aš visada pasiruošęs jums atleisti. Kai tik maldausite, šlovinate Mano gailestingumą. - Jėzus Šv. Faustinai, Dieviškasis gailestingumas mano sieloje, Dienoraštis, n. 1486, 1488 m

Tai viena iš mano mėgstamiausių dainų, kurią parašiau – nepavargstu ją dainuoti, ypač kai vadovauju kitiems Eucharistijos adoracijai. Nes aš visada stebiuosi, kad Dievas gali mylėti „kažką kaip aš“...