DABAR MASĖS SKAITYMŲ ŽODIS
13 m. sausio 2014 d
Liturginiai tekstai čia
TAI nėra evangelizacija be Šventosios Dvasios. Praleidę trejus metus klausydamiesi, vaikščiodami, kalbėdami, žvejodami, valgydami, miegodami šalia ir net uždėję mūsų Viešpaties krūtinę ... Apaštalai atrodė nesugebantys prasiskverbti į tautų širdis be Sekminės. Bažnyčios misija turėjo prasidėti tik tada, kai ugnies kalbomis nusileido Šventoji Dvasia.
Taip pat Jėzaus misija, tyliai besitęsianti trisdešimt metų, turėjo prasidėti tik tada, kai Jis buvo pakrikštytas, kai Šventoji Dvasia nusileido ant Jo kaip balandis. Bet jei pastebėsite, Jėzus ne iš karto pradėjo pamokslauti. Greičiau Luko evangelija mums sako, kad „pripildytas Šventosios Dvasios"Jėzus buvo"Dvasios vedami į dykumą. Ištvėręs keturiasdešimt dienų ir naktų pasninko ir pagundų, Jėzus pasirodė „Šventosios Dvasios galioje" [1]plg. Luko 4:1, 14 Štai tada išgirstame mūsų Gelbėtojo žodžius šios dienos Evangelijoje:
Tai išsipildymo metas. Dievo Karalystė yra arti. Atgailaukite ir tikėkite Evangelija.
Jei esate katalikas, per savo Krikštą ir Sutvirtinimą esate užantspauduotas Šventąja Dvasia. Bet tai nereiškia, kad žmogus būtinai yra būtis lėmė Dvasia daug mažiau galia Šventosios Dvasios. Kaip Jėzus, šis neaiškus dailidė iš Nazareto, taip greitai ir galingai patraukė Simoną, Jokūbą ir Andrių? Ar tai buvo intriga? Ar tai buvo pokyčių troškimas? Nuobodulys? Ne, tai buvo „per Jį ir su Juo, ir Jame... vienybėje“ [2]nuo Komunijos apeigos ir Šventosios Dvasios galia, kad jų širdys atsivėrė.
Šventoji Dvasia yra pagrindinis evangelizacijos veiksnys: ji verčia kiekvieną žmogų skelbti Evangeliją, o sąžinės gilumoje skatina išganymo žodį priimti ir suprasti. – Paulius VI, Evangelii Nuntiandi, n. 75 m
Jėzus nutiesia kelią kiekvienam evangelizuotojui po Jo, ir tai yra štai kas: norėdami judėti Šventosios Dvasios galia, pirmiausia turime būti pasirengę būti vedami Dvasios. O tai reiškia būti vedamas ne tik į žalias ganyklas, bet ir per mirties šešėlio slėnį: dykumą. Dykuma simbolizuoja išbandymus, pagundas ir kasdienes kovas, kurios, jei esame paklusnūs Dievo valiai, apvalo mūsų tikėjimą ir ištuština mus nuo savęs, kad galėtume vis labiau pasipildyti Dvasios galia.
Ar Hanna per pirmąjį skaitymą nėra gražus dykumos, kurią mes visi vienu ar kitu pavidalu išgyvename, pavyzdys? Ji yra brangi siela, labai mylima savo vyro. Tačiau ji negali susilaukti vaiko, nors ir yra ištikima Viešpačiui. Dėl to ją renkasi kiti. Ar atrodo, kad kartais Dievas tave pamiršta? Kad Jis tave renkasi? Ar Jis laimina nedorėlius, kol jūs susidursite su vienu išbandymu po kito? Broli, tai Dvasia, vedanti tave į dykumą; sese, tai yra tavo tikėjimo apvalymas ir išbandymas, kuris ištuština tave nuo savęs, kad gautum Dvasios galią,nes jėga tobula silpnybėje“.
Šios dienos psalmė sako:
Brangi Viešpaties akyse jo ištikimųjų mirtis.
Dievas nėra sadistas. Jam nėra malonu matyti, kaip mes kenčiame, nei tėtis mėgsta drausminti savo vaikus. Tačiau Viešpačiui yra brangu matyti, kaip Jo vaikai miršta sau: nuo savanaudiškumo, puikybės, neapykantos, pavydo, rijimo ir tt Tai brangu Viešpačiui, nes Jis mato, kaip mes tampame tuo, kokius Jis mus sukūrė; Jis brangus, nes Jis niekada nepalieka mūsų tuščių ir nuogų, bet aprengia nuolankumu, kantrybe, švelnumu, romumu, džiaugsmu, meile... Šventosios Dvasios vaisiais.
Galiausiai Hannah vėlai pagimdė sūnų. Kodėl ji negalėjo turėti didelės šeimos, kaip ir visi kiti? Tai lieka paslaptimi, kaip ir daugelis mūsų kančių liks paslaptimi. Tačiau jos sūnus Samuelis tapo tiltu, vedusiu į Dovydo karalystę, kuri buvo Kristaus amžinojo valdymo pirmtakas. Taip pat Jėzus nepadarė viso pasaulio mokiniais. Tačiau Jo išbandymai dykumoje padėjo pagrindą pasirinkti dvylika vyrų, kurie galiausiai sukrėtė visą pasaulį. Ir tai, žinoma, prasidėjo tik tada, kai patys apaštalai nepraėjo per viršutinio kambario dykumą.
Nors ir buvo sūnus, iš to, ką patyrė, išmoko paklusnumo... ištuštėjo... tapdamas klusniu iki mirties... Dėl to Dievas jį labai išaukštino. (Žyd 5:8; Fil 2:7–9)
Taigi nesmerk dykumos. Tegul Dvasia jus veda. Atsakymas nėra „Kodėl Viešpatie? bet „Taip, Viešpatie“. Ir tada, kaip Jėzus ir Ona savo dykumose, melskitės, barkite šėtono pagundas, išlikite ištikimi ir laukite, kol Šventoji Dvasia pakeis silpnumą į stiprybę, sterilumą į dvasinį vaisingumą, dykumą – į oazę.
…raginame visus evangelizuotojus, kad ir kas jie būtų, nepaliaujamai melstis Šventajai Dvasiai su tikėjimu ir užsidegimu ir leistis išmintingai Jo, kaip lemiamo savo planų, iniciatyvų ir evangelizacinės veiklos įkvėpėjo, vedamiems. – Paulius VI, Evangelii Nuntiandi, n. 75 m
Didysis ir tvirtas dvasinio gyvenimo pagrindas yra savęs aukojimas Dievui ir visuose dalykuose paklusnumas Jo valiai... Dievas tikrai mums padeda, kad ir kaip jaustume, kad praradome Jo paramą. -Fr. Jean-Pierre de Caussade, Atsisakymas dieviškosios apvaizdos
SUSIJUSIŲ SVARBU
- Serija apie Šventąją Dvasią, charizminį atsinaujinimą ir ateinančias „naujas Sekmines“: Charizmatiškas?
Gauti Šios Dabar Žodis,
spustelėkite žemiau esančią juostą prenumeruoti.
Jūsų el. Paštas nebus bendrinamas su niekuo.
Dvasinis maistas apmąstymams yra nuolatinis apaštalavimas.
Ačiū už Jūsų paramą!
Prisijunkite prie „Mark“ „Facebook“ ir „Twitter“!
