Tikėjimo paklusnumas

 

Dabar pas Tą, kuris gali tave sustiprinti,
pagal mano Evangeliją ir Jėzaus Kristaus skelbimą...
visoms tautoms, kad būtų paklusnumas tikėjimui... 
(Romiečiams 16:25–26)

...jis nusižemino ir tapo klusnus iki mirties,
net mirtis ant kryžiaus. (Fil 2, 8)

 

Dievas turbūt purto galvą, jei ne juokiasi iš Jo bažnyčios. Kadangi nuo Atpirkimo aušros vystomas planas, Jėzus turi paruošti sau nuotaką, kuri yra „Be dėmės, raukšlių ar panašių dalykų, kad ji būtų šventa ir be dėmių“ (Ef 5:27). Ir vis dėlto kai kurie pačioje hierarchijoje^[1]plg Paskutinis teismo procesas pasiekė tašką, kad išrado būdus, kaip žmonės liktų objektyvioje mirtinoje nuodėmėje ir vis dėlto jaustųsi „sveiki“ Bažnyčioje.^[2]Iš tiesų, Dievas sveikina visus, kad būtų išgelbėtas. Šio išganymo sąlyga yra paties mūsų Viešpaties žodžiai: „Atgailaukite ir tikėkite Evangelija“ (Morkaus 1:15). Kokia labai kitokia vizija nei Dievo! Kokia didžiulė bedugnė tarp tikrovės to, kas pranašiškai atsiskleidžia šią valandą – Bažnyčios apvalymo – ir to, ką kai kurie vyskupai siūlo pasauliui!

Tiesą sakant, Jėzus eina dar toliau Savo (patvirtintas) apreiškimai Dievo tarnai Luisai Piccarretai. Jis sako, kad žmogaus valia netgi gali sukurti „gėrį“, bet būtent dėl ​​to, kad žmogus veiksmai atliekami žmogaus valia, jie nesugeba duoti vaisių, kurių Jis nori, kad mes duotų.

...į do Mano valia [priešingai „gyvenk mano valia“] yra gyventi pagal dvi valias taip, kad kai aš duodu įsakymus vykdyti Savo Valią, siela pajustų savo valios svorį, kuris sukelia kontrastus. Ir nors siela ištikimai vykdo Mano Valios įsakymus, ji jaučia savo maištingos žmogiškosios prigimties, savo aistrų ir polinkių svorį. Kiek šventųjų, nors ir pasiekę tobulumo aukštumas, pajuto savo valią kariaujant su jais, laikydami juos engiami? Iš kur daugelis buvo priversti šaukti:"Kas mane išvaduos iš šio mirties kūno?", Tai yra, „Iš šios mano valios, kuri nori užmušti gėrį, kurį noriu padaryti?“ (plg. Rom 7, 24) - Jėzus Luisai, Gyvenimo dieviškoje valia dovana Luisa Piccarreta raštuose, 4.1.2.1.4

Jėzus nori, kad mes to padarytume karaliauti as tikri sūnūs ir dukteryso tai reiškia „gyventi dieviškoje valioje“.

Mano dukra, gyvenanti Mano valioje, yra gyvenimas, labiausiai panašus į palaimintąjį danguje [gyvenimą]. Jis taip nutolęs nuo to, kuris paprasčiausiai atitinka Mano valią ir daro tai, ištikimai vykdydamas jos įsakymus. Atstumas tarp jų yra toks pat kaip dangus nuo žemės, kiek sūnus nuo tarno ir karalius nuo savo pavaldinio. — Ten pat. („Kindle Locations“ 1739–1743), „Kindle“ leidimas

Taigi, kaip svetima net siūlyti mintį, kad galime užsitęsti nuodėmėje...

 

Įstatymo laipsniškumas: netinkamas gailestingumas

Be jokios abejonės, Jėzus myli net labiausiai užkietėjusį nusidėjėlį. Jis atėjo dėl „ligonių“, kaip skelbiama Evangelijoje^[3]plg. Morkaus 2:17 ir vėl per šv. Faustiną:

Tegul nė viena siela nebijo artintis prie Manęs, net jei jos nuodėmės būtų raudonos... Aš negaliu nubausti net didžiausio nusidėjėlio, jei jis kreipiasi į Mano užuojautą, bet priešingai, aš pateisinu jį savo neaprėpiamu ir neišmatuojamu gailestingumu. - Jėzus Šv. Faustinai, Dieviškasis gailestingumas mano sieloje, Dienoraštis, n. 1486, 699, 1146

Tačiau niekur Šventajame Rašte Jėzus nenurodo, kad galėtume toliau daryti nuodėmę, nes esame silpni. Geroji naujiena yra ne tiek tai, kad tave myli, bet tai, kad dėl Meilės tu gali būti atkurtas! Ir šis dieviškasis sandoris prasideda per krikštą, o krikščioniui po krikšto – per išpažintį:

Ar siela būtų kaip sunykęs lavonas, kad žvelgiant iš žmogaus pusės, nebūtų [vilties] atkurti ir viskas jau būtų prarasta, taip nėra su Dievu. Dieviškojo gailestingumo stebuklas visiškai atkuria tą sielą. O, kaip varganai tie, kurie nepasinaudoja Dievo gailestingumo stebuklu! -Dieviškasis gailestingumas mano sieloje, Dienoraštis, n. 1448

Štai kodėl dabartinė sofistika – gali palaipsniui atgailauti dėl nuodėmės – toks galingas melas. Tam reikia Kristaus gailestingumo, išliejamo už mus, kad atkurtume nusidėjėlį dėkoju, ir susuka jį, verčiau, kad atkurtų nusidėjėlį savo ego. Šventasis Jonas Paulius II atskleidė šią tebesitęsiančią ereziją, vadinamą „įstatymo laipsniškumu“, sakydamas, kad…

...tačiau negali žiūrėti į įstatymą kaip tik į idealą, kurį reikia pasiekti ateityje: jie turi laikyti jį Viešpaties Kristaus įsakymu įveikti sunkumus su pastovumu. Taigi tai yra žinoma kaip „laipsniškumo dėsnis“ arba žingsnis po žingsnio negali būti tapatinamas su „įstatymo laipsniškumu“, tarsi Dievo įstatyme būtų skirtingi priesakų laipsniai ar formos skirtingiems asmenims ir situacijoms. -„Familiaris Consortio“, n. 34 m

Kitaip tariant, nors augimas šventumu yra procesas, sprendimas atsiriboti nuo nuodėmės šiandien visada yra būtinas dalykas.

O, kad šiandien išgirstumėte jo balsą: „Neužkietinkite savo širdžių kaip per maištą“. (Žyd 3:15)

Tegul jūsų „Taip“ reiškia „Taip“, o „Ne“ reiškia „Ne“. Viskas, kas daugiau, yra iš piktojo. (Mt 5:37)

Išpažinėjų vadove rašoma:

Pastoracinis „laipsniškumo įstatymas“, kurio negalima painioti su „įstatymo laipsniškumu“, kuris būtų linkęs sumažinti mums keliamus reikalavimus, susideda iš reikalavimo lemiama pertrauka su nuodėme kartu su a progresyvus kelias link visiškos vienybės su Dievo valia ir su jo meilės reikalavimais.  -Vademecum išpažinėjus, 3:9, Popiežiškoji šeimos taryba, 1997 m

Netgi tas, kuris žino, kad yra nepaprastai silpnas ir gali vėl kristi, vis tiek yra pašauktas karts nuo karto artintis prie „gailestingumo šaltinio“, semdamasis malonės, kad nugalėtų nuodėmę ir augti šventume. Kiek kartų? Kaip popiežius Pranciškus taip gražiai pasakė savo pontifikato pradžioje:

Viešpats nenuvilia tų, kurie prisiima tokią riziką; kai tik žengiame žingsnį Jėzaus link, suprantame, kad jis jau ten ir laukia mūsų išskėstomis rankomis. Dabar atėjo laikas pasakyti Jėzui: „Viešpatie, aš leidausi suklaidintas; tūkstančiais būdų vengiau tavo meilės, tačiau vėl esu čia, kad atnaujinčiau savo sandorą su tavimi. Man reikia tavęs. Išgelbėk mane dar kartą, Viešpatie, dar kartą priimk mane į savo atperkamąjį glėbį“. Kaip gera sugrįžti pas Jį, kai pasiklystame! Leiskite dar kartą pasakyti: Dievas nepavargsta mums atleisti; mes esame tie, kurie pavargsta ieškoti jo malonės. Kristus, kuris liepė mums atleisti vieni kitiems „septyniasdešimt septynis kartus“Mt 18:22) davė mums savo pavyzdį: Jis atleido mums septyniasdešimt septynis kartus. -„Evangelii Gaudium“, n. 3 m

 

Dabartinis sumaištis

Ir vis dėlto minėta erezija tam tikruose sluoksniuose toliau auga.

Penki kardinolai neseniai paprašė popiežiaus Pranciškaus paaiškinti, ar „ plačiai paplitusi praktika palaiminti tos pačios lyties asmenų sąjungas atitinka Apreiškimą ir Magisteriumą (CCC 2357).^[4]plg Spalio įspėjimas Tačiau atsakymas tik dar labiau padidino Kristaus Kūno susiskaldymą, kai visame pasaulyje skambėjo antraštės: „Palaiminimai tos pačios lyties asmenų sąjungoms galimi katalikybėje".

Atsakydamas kardinolams Dubija, Pranciškus rašė:

...tikrovė, kurią vadiname santuoka, turi unikalią esminę konstituciją, kuriai reikalingas išskirtinis pavadinimas, kuris netaikomas kitoms realybėms. Dėl šios priežasties Bažnyčia vengia bet kokių apeigų ar sakramentų, kurie galėtų prieštarauti šiam įsitikinimui ir manyti, kad tai, kas nėra santuoka, yra pripažįstama santuoka. —2 m. spalio 2023 d.; vaticannews.va

Bet tada ateina „vis dėlto“:

Tačiau santykiuose su žmonėmis neturime prarasti pastoracinės meilės, kuri turi persmelkti visus mūsų sprendimus ir nuostatas... Todėl pastoracinis apdairumas turi adekvačiai įžvelgti, ar yra palaiminimo formų, kurių prašo vienas ar keli asmenys, kurios neperduoda. klaidinga santuokos samprata. Nes kai prašoma palaiminimo, tai išreiškiamas Dievo pagalbos prašymas, prašymas gyventi geriau, pasitikėjimas Tėvu, kuris gali padėti mums gyventi geriau.

Klausimo kontekste – ar „laiminti tos pačios lyties asmenų sąjungas“ – akivaizdu, kad kardinolai neklausė, ar asmenys gali tiesiog prašyti palaiminimo. Žinoma, jie gali; ir Bažnyčia nuo pat pradžių laimina tokius nusidėjėlius kaip jūs ir aš. Tačiau atrodo, kad jo atsakymas reiškia, kad gali būti būdas juos palaiminti sąjungos, nevadinant to santuoka – ir netgi siūlo, kad šį sprendimą priimtų ne vyskupų konferencijos, o patys kunigai.^[5]Žiūrėti (2g), vaticannews.va. Todėl kardinolai paprašė paaiškinimo vėl neseniai, bet atsakymo negauta  Priešingu atveju, kodėl gi nepakartojus to, ką jau aiškiai pasakė Tikėjimo doktrinos kongregacija?

...neleidžiama teikti palaiminimo santykiams ar partnerystei, net stabiliam, susijusiam su seksualine veikla už santuokos ribų (ty už neišardomos vyro ir moters sąjungos, atviros gyvybės perdavimui), kaip yra tos pačios lyties asmenų sąjungų atveju. Teigiamų elementų buvimas tokiuose santykiuose, kurie patys savaime turi būti vertinami ir vertinami, negali pateisinti šių santykių ir paversti juos teisėtais bažnytinės palaimos objektais, nes teigiami elementai egzistuoja sąjungos kontekste, nepasakyto Kūrėjo plano. . - „Atsakymas Tikėjimo doktrinos kongregacijos a dubiumas dėl tos pačios lyties asmenų sąjungų palaiminimo“, 15-2021-XNUMX; paspauskite.vatican.va

Paprasčiau tariant, Bažnyčia negali laiminti nuodėmės. Todėl, nesvarbu, ar tai heteroseksualios, ar „homoseksualios“ poros, užsiimančios „seksualine veikla už santuokos ribų“, jos yra pašauktos galutinai atsiriboti nuo nuodėmės, kad įeitų arba vėl įeitų į sąjungą su Kristumi ir Jo Bažnyčia.

Kaip klusnūs vaikai, neprisitaikykite prie savo ankstesnio neišmanymo aistrų, bet kaip šventas jus pašaukė, būkite šventi visu savo elgesiu. nes parašyta: „Būk šventas, nes aš esu šventas“. (1 Petro 1:13-16)

Be jokios abejonės, priklausomai nuo to, kokie sudėtingi yra jų santykiai ir dalyvavimas, gali prireikti sunkaus sprendimo. Ir čia būtini sakramentai, malda, pastoracinė atjauta ir jautrumas.  

Neigiamas būdas visa tai žiūrėti yra paprastas nurodymas laikytis taisyklių. Tačiau Jėzus tai skleidžia kaip kvietimą būti Jo Sužadėtine ir įeiti į Jo dievišką gyvenimą.

Jei mylite mane, laikysitės mano įsakymų... Aš jums tai sakiau, kad mano džiaugsmas būtų jumyse ir jūsų džiaugsmas būtų pilnas. (Jono 14:15, 15:11)

Šventasis Paulius šį atitikimą Dievo Žodžiui vadina „tikėjimo klusnumu“, kuris yra pirmas žingsnis to šventumo augimui, kuris iš tikrųjų apibrėš Bažnyčią kitoje eroje... 

Per jį gavome apaštalavimo malonę, kad galėtume paklusti tikėjimui... (Rom 1, 5)

...jo nuotaka pasiruošė. Jai buvo leista vilkėti šviesų, švarų lininį drabužį. (Apr 19:7-8)

 

 

Susiję skaitymai

Paprastas paklusnumas

Bažnyčia ant nuotakos – II dalis

 

Paremkite Marko nuolatinę tarnybą:

 

su Nihilis Obstatas

 

Kelionė su Marku Šios Dabar Žodis,
spustelėkite žemiau esančią juostą prenumeruoti.
Jūsų el. Paštas nebus bendrinamas su niekuo.

Dabar „Telegram“. Spustelėkite:

Sekite Marką ir kasdienius „laiko ženklus“ svetainėje „MeWe“:

Sekite Marko raštus čia:

Klausykitės šių dalykų: