Sveikinamoji bažnyčia

Popiežius Pranciškus atveria „gailestingumo duris“, 8 m. Gruodžio 2015 d., Šv
Nuotrauka: Maurizio Brambatti / Europos spaudos nuotraukų agentūra

 

IŠ pačioje savo pontifikato pradžioje, kai jis atsisakė pompastikos, kuri dažnai lydi popiežiaus pareigas, Pranciškus nepraleido diskusijų. Svarstydamas, Šventasis Tėvas tikslingai bandė modeliuoti kitokią kunigystę tiek Bažnyčiai, tiek pasauliui: kunigystę, kuri yra ganytojiškesnė, atjaučianti ir nebijanti vaikščioti tarp visuomenės pakraščių, kad rastų pasimetusias avis. Tai darydamas, jis nesivaržė smarkiai priekaištauti savo susidomėjusiems ir grasinti „konservatyvių“ katalikų komforto zonomis. Tai džiugina modernistinių dvasininkų ir liberalios žiniasklaidos džiaugsmas, intonavęs, kad popiežius Pranciškus „keičia“ Bažnyčią, kad ji taptų „svetingesnė“ gėjams ir lesbietėms, išsiskyrėlėms, protestantams ir kt. ^[1]pvz. Vanity Fair ", Balandžio 8th, 2016 Popiežiaus priekaištai dešiniajai, kartu su kairiųjų prielaidomis, sukėlė tiesioginio pykčio ir kaltinimų Kristaus vikarui kaskadą, kad jis bando pakeisti 2000 metų šventąją tradiciją. Stačiatikių žiniasklaida, tokia kaip „LifeSiteNews“ ir EWTN, tam tikruose pareiškimuose atvirai suabejojo ​​Šventojo Tėvo nuosprendžiu ir pagrindimu. Daugelį laiškų gavau iš pasauliečių ir dvasininkų, kurie jaudinasi dėl švelnaus popiežiaus požiūrio į kultūrinį karą.

Taigi klausimas, kurį turime užduoti ir atidžiai atsakyti šiems Gailestingumo metams einant į pabaigą, yra: ką reiškia tapti „svetingesne“ Bažnyčia ir ar Pranciškus ketina pakeisti Bažnyčios mokymą?

Prieš pridėdamas bet kokius komentarus, leiskite pradėti jo paties žodžiais pasakydamas, kokia yra popiežiaus vizija šią valandą...

 

POPIEŽIAUS VIZIJA

Taktinis popiežiaus Pranciškaus požiūris iš tikrųjų nieko nestebina. Prieš pat išrinkimą, sakydamas homiliją savo kolegoms prelatams, kardinolas Jorge Bergoglio nurodė būtent tokį pontifikatą, kuris, jo nuomone, šiuo metu buvo reikalingas:

Evangelizuoti reiškia Bažnyčios norą išeiti iš savęs. Bažnyčia kviečiama išeiti iš savęs ir eiti į periferijas ne tik geografine prasme, bet ir egzistencinėmis periferijomis: nuodėmės, skausmo, neteisybės, nežinojimo, apsieinančio be religijos, minties paslapties ir visų kančių. Kai Bažnyčia neišeina iš savęs evangelizuoti, ji tampa savimi ir tada suserga ... Bažnyčia, kuri kreipiasi į save, laiko Jėzų Kristų savyje ir neleidžia jam išeiti ... Galvodamas apie kitą popiežių, jis turi būti žmogus, kuris nuo Jėzaus Kristaus apmąstymų ir garbinimo padeda Bažnyčiai išeiti į egzistencines periferijas, kuris padeda jai būti vaisinga motina, gyvenančia iš saldaus ir paguodžiančio evangelizavimo džiaugsmo. -Žurnalas „Druska ir šviesa“, p. 8, 4 leidimas, 2013 m. Specialusis leidimas

Akivaizdu, kad jo kolegos kardinolai sutiko ir išrinko vyrą 266-uoju popiežiumi. Petro įpėdinis negailėjo laiko piešdamas paveikslą, ką jis jautė kaip Bažnyčios misiją šią valandą:

Aiškiai matau, kad Bažnyčiai šiandien labiausiai reikia gebėjimo išgydyti žaizdas ir sušildyti tikinčiųjų širdis; jai reikia artumo, artumo. Aš matau Bažnyčią kaip lauko ligoninę po mūšio. Nenaudinga klausti sunkiai sužeisto žmogaus, ar jis turi aukštą cholesterolio kiekį, ir apie cukraus kiekį kraujyje! Jūs turite išgydyti jo žaizdas. Tada galime kalbėti apie visa kita. Išgydyk žaizdas, gydyk žaizdas... Ir jūs turite pradėti nuo pagrindų. —POPE FRANCIS, interviu su „AmericaMagazine.com“, 30 m. Rugsėjo 2013 d

Taigi savo pirmajame apaštališkajame raginime popiežius Pranciškus pradėjo praktiškai aiškintis, kaip tokia „lauko ligoninė“ turėtų būti valdoma. Žaizdų gijimas, anot jo, prasideda nuo to, kad Bažnyčia, nebūtinai nusidėjėlis, žengia „pirmą žingsnį“:

Bažnyčia, kuri „eina į priekį“, yra mokinių misionierių bendruomenė, žengianti pirmąjį žingsnį, dalyvaujančių ir palaikančių, duodančių vaisių ir besidžiaugiančių. Evangelizuojanti bendruomenė žino, kad Viešpats ėmėsi iniciatyvos, jis pirmiausia mus pamilo (plg. 1 Jn 4, 19), todėl galime judėti pirmyn, drąsiai imtis iniciatyvos, išeiti pas kitus, ieškoti atkritusių, stovėti kryžkelėje ir sutikti atstumtuosius. Tokia bendruomenė turi begalinį troškimą parodyti gailestingumą, savo patyrimo vaisius, susijusius su begalinio Tėvo gailestingumo galia. -„Evangelii Gaudium“, n. 24 m

Trumpumo dėlei leiskite pridėti dar vieną įžvalgą iš Šventojo Tėvo posinodinio apaštališkojo raginimo, „Amoris Laetitia“, kuri siekia Bažnyčios su…

…pozityvus ir svetingas pastoracinis požiūris, galintis padėti poroms labiau vertinti Evangelijos reikalavimus. Tačiau mes dažnai ginamės, eikvodami pastoracinę energiją pasmerkdami dekadentišką pasaulį, nesiūlydami būdų, kaip rasti tikrą laimę. Daugelis žmonių mano, kad Bažnyčios žinia apie santuoką ir šeimą aiškiai neatspindi Jėzaus pamokslavimo ir požiūrio, kuris iškėlė reiklų idealą, tačiau niekada neparodė užuojautos ir artumo tokių asmenų silpnumui kaip samarietė ar sugauta moteris. svetimavime. -„Amoris Laetitia“, n. 38 m

 

KRISTAUS VIZIJA

Taigi, mums buvo pateikta vizija, kas, dabartinio Karalystės raktų turėtojo nuomone, šiuo metu yra svarbiausia. Tačiau šios vizijos aiškinimo raktas nėra popiežiaus interviu skrydžio metu, tiesioginiai pasisakymai, tariami telefono skambučiai, neįrašyti žurnalų straipsniai ar net spontaniškos pastabos per homiliją. Atvirkščiai, kaip teisingai pasakė kardinolas Burke'as:

Vienintelis raktas norint teisingai interpretuoti „Amoris Laetitia“ [ir kiti popiežiaus pareiškimai] yra nuolatinis Bažnyčios mokymas ir jos disciplina, kuri saugo ir skatina šį mokymą. - kardinolas Raymondas Burke'as, National Catholic Registruotis, 12 m. Balandžio 2016 d .; ncregister.com

Štai kodėl, prieš 2000 metų aiškiai įvardijo šv. Paulius:

Jei kas skelbtų jums kitą evangeliją, nei tą, kurią gavote, tebūna prakeikta! (Gal 1:9)

Taigi šios meditacijos tikslas yra padaryti skaitytojui visiškai aišku, kas yra tik galimą prasmę, ką reiškia tapti „svetingesne“ bažnyčia.

Kai popiežius Pranciškus kalba apie siekimą žmonijos „pakraščiams“, „nuodėmės, skausmo, neteisybės, nežinojimo, apsieiti be religijos, minties ir visokio nelaimės paslapties“, čia jis kalba. tam tikrais atžvilgiais iš mūsų visų. Nes kas iš mūsų nėra paveiktas savo nuodėmės, skausmo, nežinojimo ir vargo? Tačiau jis taip pat tiksliai identifikuoja pasaulio sielos „būseną“ šią valandą: tokią, kuri yra sustingusi nuodėmės sampratai ir taip pasinėrusi į nuodėmės gelmes. Tai pasaulis, kuris iš esmės atsisakė visų suvaržymų ir todėl pjauna mirtinos nuodėmės vargus, tą dvasios mirtį, kuri yra didžiausia šiuolaikinio žmogaus žaizda.

Leiskite paklausti: kai padarei nuodėmę, ko trokšti tą akimirką, kai save mušinėji, kaltini, bari ir smerki? Ar tai griežtas žodis... ar gailestingumo žodis? Kas tave labiausiai gydo išpažintyje? Būti kunigo bariamam – ar išgirsti, kad Jėzus Kristus tave myli, net ir vis dar?

Štai ką popiežius Pranciškus turi omenyje sakydamas, kad mums reikia išgydyti žaizdas pirmas: tai reiškia išgydyti tvyrančią kaltės ir pasmerkimo žaizdą.

...vyras ir jo žmona pasislėpė nuo Viešpaties Dievo tarp sodo medžių... [Adomas] atsakė: „Aš girdėjau tave sode; bet aš bijojau, nes buvau nuoga, todėl pasislėpiau“. (Pr 3:8, 10)

Kaip Tėvas išgydė šią žaizdą baimė žmonių rasėje? Jis atsiuntė savo Sūnų Jėzų Kristų, kad pridengtų savo nuogumą gailestingumas:

Nes Dievas nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per jį būtų išgelbėtas... Ne sveikiems reikia gydytojo, o ligoniams. Aš atėjau šaukti ne teisiųjų, o nusidėjėlių... Kuris iš jūsų, turintis šimtą avių ir pametęs vieną iš jų, nepaliktų devyniasdešimt devynių dykumoje ir eitų paskui pasiklydusią, kol ją suras? (Jono 3:17, Kovo 2:17, Luko 15:4)

Taigi pastoracinis požiūris turi jau nustatyta. Jėzus davė mums svarbiausią evangelizacijos modelį, kaip Bažnyčia turi atrodyti visur ir visada:

Kas teigia pasiliekantis jame, turi gyventi taip, kaip gyveno. (1 Jono 2:6)

Pranciškus kiekvieną kataliką ragina tapti kitu Kristumi darbe, turguje, mūsų mokyklose ir namuose. Jis kviečia mus parodyti Kristaus gailestingumą ir meilę tiems, kuriems labiausiai reikia Kristaus gailestingumo ir meilės. Pavyzdys, kurį pats popiežius nurodo, yra samarietė prie šulinio.

 

KELIONĖ SU NUSIDĖDĖJU

Ji buvo moteris, gyvenanti svetimavimo situacijoje. Kai Kristus ją sutiko prie šulinio, prieš iškylant jos nuodėmės temai, įvyko du svarbūs dalykai. Pirmasis yra tas Jėzus prašo jos duoti jam vandens. Tai gili pamoka tiems krikščionims, kurie „vengia“ nusidėjėlių tiksliai nes jie nusidėjėliai. Ar dažnai mūsų maldos grupės, Biblijos klubai, parapijų bendrijos ir pačios parapijos tampa tik pamaldiesiems šilta vieta? Kaip dažnai mes kreipiamės į kitus krikščionis, vengdami šiurkštesnių charakterių? Kaip dažnai vaikštome aplink išsigimusius, vargšus ir vargšus, kad nesusidūrtume? Jėzui toks požiūris yra beprasmis ir prieštarauja Jo misijai, kuri dabar yra mūsų: Tiems, kurie sveiki, lauko ligoninės nereikia – ligoniams reikia! Kodėl tuomet paliekate pakelėse tas vargšas sielas, kurias sumušė ir apiplėšė šėtonas, sielų naikintojas? Klausimas yra mums, kurie pažįstame Kristų, kurie teigia esą Jo pasekėjai. Taigi popiežius Pranciškus sukrėtė Bažnyčią daugelyje sričių, atskleisdamas tuos, kurie slepiasi už savo komforto zonos figos lapo. Kodėl? Jis atsakė kodėl, kai, cituodamas Šv. Faustiną, pravėrė Šv. Petro bazilikos duris, paskelbdamas „Gailestingumo metais“. Nes Pranciškus gerai žino, kaip mūsų Viešpats apreiškė Faustinai, kad gyvename „gailestingumo laiku“, kuris baigsis. ^[2]plg Plačių gailestingumo durų atidarymas

Antras svarbus dalykas, nutinkantis prie šulinio, yra tai, kad Jėzus vilioja samarietę pažvelgti toliau, kas laikinoji, peržengti savo malonumų troškimus ir ištroškti kažko didesnio: „gyvojo vandens“, kuris yra gyvybė pasaulyje. Dvasia.

Kai be baimės eisime į kitų širdis ir atskleisime jiems džiaugsmą ir ramybę, pranokstančią bet kokį supratimą tiesiog atspindėdami mūsų paprastą laimę, atsitiks du dalykai: kiti arba trokš to, ką turime, arba mus atstums. Manau, kad priežastis, dėl kurios kai kuriuos krikščionis supykdo popiežiaus Pranciškaus raginimas keliauti su gėjais ir lesbietėmis, išsiskyrusiais asmenimis ir panašiai, yra ta, kad jis įtikino juos, kad jie neturi nei Viešpaties džiaugsmo, nei ramybės! Ir todėl kai kuriems daug lengviau paprasčiausiai pasislėpti už doktrinos, už atsiprašymo sienos, o ne gyvai liudyti Evangeliją, kuri gali kainuoti reputaciją, jei ne gyvybę.

Jėzaus švelnumas visų pirma pripažino samarietės orumą. Jis nežiūrėjo į ją kaip į nuodėmingą kirminą, o kaip į moterį, sukurtą pagal Jo paveikslą, turinčią galimybę mylėti Jo meile. Ši viltis, ši dieviškas optimizmas kas nuvedė Jį prie kryžiaus dėl jos (ir dėl mūsų), yra tai, kas paskatino šios moters širdį ieškoti amžinojo. Jo meilė ir gailestingumas jai atvėrė jos širdį ir išgydė pirmykštę atstūmimo žaizdą, kurią ji nešiojo savyje… ir tada… tada ji buvo pasirengusi gauti tiesos vaistų, kurie išlaisvins ją. Kaip Jis jai pasakė:

Dievas yra Dvasia, ir tie, kurie jį garbina, turi garbinti Dvasioje ir tiesoje. (Jono 4:24)

 

TIESOS IŠVADINIMAS

Popiežius Pranciškus, panašiai kaip Kristus, pasirinko ne pabrėžti nuodėmę, pasirinktą, jo žodžiais tariant, nesilaikyti „gynyboje, eikvoti pastoracinę energiją dekadentiškam pasauliui pasmerkti, nesiūlant būdų, kaip rasti tikrą laimę“. Ar tai teisingas požiūris šiuo metu, kai kultūrinis karas tampa vis priešiškesnis krikščionybei? Kaip pažymėjo popiežius Benediktas, aplink mus žlunga „moralinis sutarimas“, kuris išlaikė tautas pilietiškas ir tvarkingas. Tai nėra smulkmena:

Pasipriešinti šiam proto užtemimui ir išsaugoti jo gebėjimą pamatyti esminį dalyką, pamatyti Dievą ir žmogų, pamatyti, kas yra gerai ir kas yra tiesa, yra bendras interesas, kuris turi suvienyti visus geros valios žmones. Pavojus kyla pačiai pasaulio ateičiai. —POPE BENEDICT XVI, kreipimasis į Romos kuriją, 20 m. Gruodžio 2010 d .; plg. Išvakarėse

Kai Jėzus tapo žmogumi ir vaikščiojo tarp mūsų, Matas teigia, kad Viešpats atėjo pas mus „žmonės, sėdinčios tamsoje“. ^[3]Mattas 4: 16 Buvo žmonių širdys kad labai skiriasi? Kristus atėjo kaip šviesa pasauliui. Tą šviesą sudarė ir Jo pavyzdys, ir Jo mokymas. Dabar Jis atsisuka į mus ir sako: „Tu esi pasaulio šviesa“^[4]Mattas 5: 14– savo pavyzdžiu ir mokymu. 

Taigi priimti nusidėjėlius į Bažnyčios prieglobstį nereiškia nuodėmės sumažinimo. Priežastis, dėl kurios jie serga, yra būtent dėl ​​nuodėmės! Tačiau Jėzus mums parodo, kad kelias į nusidėjėlio širdį, taip sakant, yra tapti jiems meilės veidu, o ne pasmerkimo kauke. Taigi popiežius Pranciškus ragina tikinčiuosius pirmiausia išgydyti tą atstūmimo žaizdą:

Jūs turite išgydyti jo žaizdas. Tada galime kalbėti apie visa kita... Bažnyčia kartais užsisklendė smulkmenose, smulkmeniškose taisyklėse. Svarbiausias dalykas yra pirmasis skelbimas: Jėzus Kristus tave išgelbėjo. —POPE FRANCIS, interviu su „AmericaMagazine.com“, 30 m. Rugsėjo 2013 d

Tada galime kalbėti apie visa kita. Tai reiškia, kad mes galime mokyti išganingų savo tikėjimo tiesų apie sakramentus, santuoką ir moralę. Ir tai buvo trejopas Jėzaus priartėjimas prie šulinio: būti šalia kitam, būk jiems šviesa, O tada išmokyti juos jei jie ištroškę tiesos. Jėzus pasakė gana aiškiai: tiesa padarys tave laisvą. Taigi, Bažnyčios tikslas nėra vien priversti žmones jaustis laukiami, tarsi mūsų pagrindinis tikslas būtų susiburti draugiškai. Ne, Jėzus nurodė tikslą:

…padarykite mano mokiniais visas tautas, krikštydami jas vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką jums įsakiau. (Mt 18:19-20)

Krikštas yra tiesioginis ir dvasinis skalbimas nuo nuodėmės. Taigi, pačioje Bažnyčios misijos esmė yra nusidėjėlio išvedimas iš nuodėmės gyvenimo į Jėzaus mokymą, kuris vienintelis padarys juos Jo mokiniais. Taigi popiežius Pranciškus aiškiai pasakė:

…teigiamas ir svetingas pastoracinis požiūris [gali] padėti poroms labiau vertinti Evangelijos reikalavimus. -„Amoris Laetitia“, n. 38 m

Evangelijos reikalavimai yra atgaila nuo nuodėmės ir atitikimas Dievo valiai, o tai yra džiaugsmo, ramybės ir pusiausvyros šaltinis, tiek, kiek žemė išlieka vaisinga ir teikia gyvybę, „paklusdama“ gravitacijos dėsniams, kurie ją palaiko. tobula orbita aplink saulę.

 

SVEIKIANTI, ATPIRKANTI BAŽNYČIA

Apibendrinant galima pasakyti, kad „pasveikinti“ kitus į Bažnyčią reiškia savo gerumu, pagarba kito orumui ir noru būti Jėzaus galia ir buvimu. Tokiu būdu mūsų parapijos gali tapti „bendruomenių bendruomene“. ^[5]„Evangelii Gaudium“, n. 28 m Tai įmanoma tik mes patys žinoti Jėzus ir buvo paliesti Jo gailestingumo – vaisius Malda ir dažnas lankymasis Sakramentai. Kaip sakė Pranciškus, „Jėzaus Kristaus kontempliacija ir garbinimas [tai] padeda Bažnyčiai išeiti į egzistencinius pakraščius“. ^[6]Žurnalas „Druska ir šviesa“, p. 8, 4 leidimas, 2013 m. Specialusis leidimas

Ir vis dėlto, net jei būsime šilti ir svetingi, visada atsiras tokių, kurie atmes Evangelijos reikalavimus. Tai reiškia, kad mūsų „pasveikinimas“ turi savo ribas, apibrėžtas kito laisva valia.

Nors tai skamba akivaizdžiai, dvasinis palydėjimas turi vesti kitus arčiau Dievo, kuriame mes pasiekiame tikrąją laisvę. Kai kurie žmonės mano, kad yra laisvi, jei gali išvengti Dievo; jie nemato, kad lieka egzistenciškai našlaičiais, bejėgiais, benamiais. Jie nustoja būti piligrimais ir tampa dreiferiais, laksto aplink save ir niekada niekur nepasiekia. Kartu su jais būtų neproduktyvu, jei tai taptų tam tikra terapija, palaikančia jų savęs įsisavinimą ir nebebūtų piligriminė kelionė su Kristumi pas Tėvą. - popiežius prancūzas, „Evangelii Gaudium“, n. 170 m

Jėzus tai buvo labai aiškus. Bažnyčia, kuri yra Dievo karalystė žemėje, yra nusidėjėlių prieglobstis, bet tik tie nusidėjėliai, kurie pasitiki Dievo gailestingumu, susitaikydami su Tėvu per Sūnų, leisdami Jam apvilkti juos nauju drabužiu, naujus sandalus ir sūnystės žiedą, kad jie galėtų sėdėti prie Avinėlio stalo. ^[7]plg. Luko 15:22 Mat Bažnyčia buvo Kristaus įsteigta ne tik priimti nusidėjėlius, bet ir juos atpirkti.

Kai karalius įėjo pasitikti svečių, jis pamatė ten vyrą, neapsirengusį vestuviniais drabužiais. Jis jam tarė: 'Mano drauge, kaip tu čia atėjai be vestuvinio drabužio?' Tačiau jį nutildė. Tada karalius tarė savo tarnams: "Suriškite jam rankas ir kojas ir išmeskite į tamsą lauke, kur bus dejonės ir dantų griežimas". Kviečiama daug, bet išrinktųjų nedaug. (Mt 22, 11-14)

 

  

SUSIJUSIŲ SVARBU

Plona linija tarp gailestingumo ir erezijos – dalys I, II, III

Tas popiežius Pranciškus! I dalis ir II dalis

 

 

Ačiū už Jūsų paramą!

 

Kelionė su Marku Šios Dabar Žodis,
spustelėkite žemiau esančią juostą prenumeruoti.
Jūsų el. Paštas nebus bendrinamas su niekuo.