III DALIS - ATSKLEITOS BAIMĖS
JE maitino ir aprengė vargšus meile; ji ugdė protus ir širdis Žodžiu. Catherine Doherty, Madonos namų apaštalavimo steigėja, buvo moteris, kuri ėmėsi „avies kvapo“, nepriimdama „nuodėmės dvoko“. Ji nuolat ėjo plona riba tarp gailestingumo ir erezijos, apkabindama didžiausius nusidėjėlius, tuo pačiu pašaukdama juos į šventumą. Ji sakydavo:
Eik be baimės į vyrų širdies gelmes ... Viešpats bus su tavimi. -Iš Mažasis mandatas
Tai yra vienas iš tų Viešpaties „žodžių“, kurie sugeba prasiskverbti „Tarp sielos ir dvasios, sąnarių ir čiulpų bei sugeba įžvelgti širdies atspindžius ir mintis“. [1]plg. Žydų 4: 12 Kotryna atskleidžia pačią Bažnyčios vadinamųjų „konservatorių“ ir „liberalų“ problemos esmę: tai yra mūsų baimė patekti į žmonių širdis taip, kaip tai padarė Kristus.
ETIKETĖS
Tiesą sakant, viena iš priežasčių, kodėl taip greitai priklijuojame etiketes „konservatorius“ ar „liberalus“ ir pan., yra ta, kad patogus būdas nepaisyti tiesos, kad kitas gali kalbėti, įkišant kitą į garsui nepralaidžią dėžutę. Kategorija.
Jėzus pasakė
Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas neateina pas Tėvą, tik per mane. (Jono 14: 6)
„Liberalas“ paprastai suvokiamas kaip tas, kuris pabrėžia Kristaus „kelią“, kuris yra meilė, atmetęs tiesą. „Konservatorius“ 
Manoma, kad paprastai pabrėžiama „tiesa“ arba doktrina, išskyrus labdarą. Problema ta abiem gresia vienoda saviapgaulės rizika. Kodėl? Nes plona raudona linija tarp gailestingumo ir erezijos yra siauras kelias abu tiesa ir meilė, vedanti į gyvenimą. O jei vieną ar kitą išskiriame ar iškraipome, rizikuojame patys tapti kliūtimi, kuri trukdo kitiems ateiti pas Tėvą.
Taigi šios meditacijos tikslais naudosiu šias etiketes, kalbėdamas apibendrintai, tikėdamasis atskleisti mūsų baimes, kurios neišvengiamai sukuria kliūtis abiejose „pusėse“.
…tas, kuris bijo, dar nėra tobulas meilėje. (1 Jono 4:18)
MŪSŲ BAIMĖS ŠAKNIS
Didžiausia žaizda žmogaus širdyje iš tikrųjų yra savęs sužeista žaizda baimė. Baimė iš tikrųjų yra pasitikėjimo priešingybė, ir tai buvo jo trūkumas pasitikėti Dievo Žodyje, atvedusiu Adomo ir Ievos nuopuolį. 
Tada ši baimė tik sustiprino:
Išgirdę, kaip vėjuotu paros metu Viešpats Dievas vaikšto sode, vyras ir jo žmona pasislėpė nuo Viešpaties Dievo tarp sodo medžių. (Pr 3, 8)
Kainas nužudė Abelį iš baimės, kad Dievas jį labiau myli... ir tūkstantmečius vėliau baimė su visomis išorinėmis įtarinėjimo, teisumo, nepilnavertiškumo kompleksų ir tt formomis pradėjo varyti tautas, kai Abelio kraujas tekėjo į kiekvieną tautą.
Nors per Krikštą Dievas pašalina gimtosios nuodėmės dėmę, mūsų puolusi žmogiškoji prigimtis vis tiek neša nepasitikėjimo ne tik Dievu, bet ir mūsų artimu žaizdą. Štai kodėl Jėzus pasakė, kad turime tapti kaip maži vaikai, kad vėl patektume į „rojų“. [2]plg. Mato 18:3; kodėl Paulius moko, kad iš malonės jūs buvote išgelbėti tikėjimas.[3]plg. Ef 2:8
Pasitikėjimas.
Nepaisant to, konservatoriai ir liberalai ir toliau nešioja Edeno sodo nepasitikėjimą ir visus jo šalutinius padarinius į mūsų dienas. Mat konservatorius sakytų, kad Adomą ir Ievą iš sodo išvarė tai, kad jie sulaužė Dievo įsakymą. Liberalas sakytų, kad žmogus sudaužė Dievo širdį. Išeitis, sako konservatorius, yra laikytis įstatymų. Liberalas sako, kad tai – vėl mylėti. Konservatorius sako, kad žmonija turi likti apimta gėdos lapų. Liberalas sako, kad gėda neturi tikslo (ir nesvarbu, kad konservatorius kaltina moterį, o liberalas – vyrą.)
Tiesą sakant, abu teisūs. Bet jei jie atmeta kito tiesą, abu klysta.
BAIMĖS
Kodėl mes pabrėžiame vieną Evangelijos aspektą prieš kitą? Baimė. Turime „be baimės eiti į žmogaus širdžių gelmes“ ir patenkinti tiek dvasinius, tiek emocinius/fizinius žmogaus poreikius. Čia Šv. Jokūbas pasiekia tinkamą pusiausvyrą.
Religija, kuri yra tyra ir nesutepta Dievo ir Tėvo akivaizdoje, yra tokia: rūpintis našlaičiais ir našlėmis jų varge ir saugoti save nesuteptą pasaulio. (Jokūbo 1:27)
Krikščioniška vizija yra „teisingumas ir taika“. Tačiau liberalas sumenkina nuodėmę, taip sukurdamas netikrą taiką; konservatorius per daug sureikšmina teisingumą, taip plėšdamas taiką. Priešingai nei jie mano, abiem trūksta gailestingumo. Nes tikras gailestingumas nepaiso nuodėmės, bet daro viską, kas įmanoma, kad ją atleistų. Abi pusės bijo gailestingumo galia.
Taigi baimė įkala pleištą tarp „meilės“ ir „tiesos“, kuri yra Kristus. Turime nustoti teisti vieni kitus ir suvokti 
kad visi vienaip ar kitaip kenčiame nuo baimės. Liberalas turi nustoti smerkti konservatorių, sakydamas, kad jiems nerūpi žmonės, o tik doktrininis grynumas. Konservatorius turi nustoti smerkti liberalų posakį, kad jiems nerūpi žmogaus siela, tik paviršutiniška. Visi galėtume pasimokyti iš popiežiaus Pranciškaus pavyzdžio „meno klausytis“ kito.
Bet čia yra pagrindinė abiejų problema: nė vienas iš jų netiki Jėzaus Kristaus galia ir pažadais. Jie nepasitiki Dievo žodis.
Liberalų baimės
Liberalas bijo tikėti, kad tiesa gali būti žinoma. Tai „tiesa išlieka; tvirtai stovėti kaip žemė“. [4]Ps 119: 90 Jis visiškai nepasitiki, kad Šventoji Dvasia iš tikrųjų, kaip Kristus pažadėjo, nukreips apaštalų įpėdinius „į visą tiesą“ [5]John 16: 13 ir kad šios tiesos „pažinimas“, kaip Kristus pažadėjo, „išlaisvins jus“. [6]8:32 Bet dar daugiau, liberalas nevisiškai tiki ir nesuvokia, kad jei Jėzus yra „tiesa“, kaip Jis sakė, tai yra galia tiesoje. Kad kai mes pristatome Tiesą su meile, tai tarsi sėkla, kurią pats Dievas pasėja kito širdyje. Taigi dėl šių abejonių tiesos galia liberalas dažnai redukuoja evangelizaciją iki visų pirma pasirūpinimo psichologiniais ir fiziniais poreikiais, atmetant autentiškus sielos poreikius. Tačiau šv. Paulius primena:
Dievo karalystė yra ne maistas ir gėrimas, o teisumas, ramybė ir džiaugsmas Šventojoje Dvasioje. (Romiečiams 14:17)
Taigi liberalas dažnai bijo įžengti į žmonių širdžių gelmes su Kristumi – tiesos šviesa, kad nušviestų kelią į dvasinę laisvę, kuri yra žmogaus laimės šaltinis.
[Tai] pagunda nepaisyti „depositum fidei “ [tikėjimo indėlis], negalvodami apie save kaip apie globėjus, o kaip apie [jo] savininkus ar šeimininkus. -POPEŽIUS PRANCŪZUS, Sinodo baigiamosios kalbos, Katalikų naujienų agentūra, 18 m. spalio 2014 d.
Konservatyvios baimės
Kita vertus, konservatorius bijo tikėti, kad labdara yra Evangelija sau ir tai „Meilė apima daugybę nuodėmių“. [7]1 Petras 4: 8 Konservatorius dažnai mano, kad ne meile, o doktrina turime pridengti kitų nuogumą, jei norime, kad jie galėtų patekti į dangų. Konservatorius dažnai nepasitiki Kristaus pažadu, kad Jis yra „mažiausiame iš brolių“. [8]plg. Mato 25:45 ar jie katalikai, ar ne, ir ta meilė gali ne tik 
išpilkite anglis ant priešo galvos, bet atverkite jų širdis tiesai. Konservatorius iki galo netiki ir nesuvokia, kad jei Jėzus yra „kelias“, kaip Jis sakė, tai yra antgamtinis galia meilėje. Kad kai mes pristatome Meilę tiesoje, tai tarsi sėkla, kurią pats Dievas pasėja kito širdyje. Nes jis abejoja meilės galia, konservatorius dažnai redukuoja evangelizaciją, kad tik įtikintų kitus tiesa ir net slepiasi už tiesos, atmetant emocinius ir net fizinius kito poreikius.
Tačiau šv. Paulius atsako:
Nes Dievo karalystė yra ne kalbos, o valdžios klausimas. (1 Kor 4, 20)
Taigi konservatorius dažnai bijo įžengti į žmonių širdžių gelmes su Kristumi, meilės šiluma, kad nutiestų kelią į dvasinę laisvę, kuri yra žmogaus laimės šaltinis.
Paulius yra pontifeksas, tiltų statytojas. Jis nenori tapti sienų statytoju. Jis nesako: „Stabmeldžiai, eikit į pragarą!“ Tai yra Pauliaus požiūris ... Pastatykite tiltą į jų širdį, kad tada žengtumėte dar vieną žingsnį ir paskelbtumėte Jėzų Kristų. – Popiežius PRANCŪZIS, homilija, 8 m. gegužės 2013 d.; Katalikų naujienų tarnyba
KĄ JĖZUS PASAKYTI: ATGALAUTI
Nuo Sinodo Romoje pabaigos išsiunčiau šimtus laiškų ir, išskyrus kelias retas išimtis, daugelis šių pagrindinių baimių yra tarp kiekvienos eilutės. Taip, net baimės, kad popiežius ketina „pakeisti doktriną“ arba „pakeisti pastoracinę praktiką, kuri pakenks doktrinai“, yra tik šių pagrindinių baimių dalis.
Nes tai, ką daro Šventasis Tėvas, drąsiai veda Bažnyčią plona raudona riba tarp gailestingumo ir erezijos – ir tai nuvilia abi puses (kaip daugelis buvo nusivylę Kristumi, nes pergalingas karalius nepateikė pakankamai įstatymo arba per daug aiškiai išdėstyti, taip supykdydami fariziejus.) Liberalams (kurie iš tikrųjų skaito popiežiaus Pranciškaus žodžius, o ne antraštes) jie nusivylę, nes, rodydamas skurdo ir nuolankumo pavyzdį, jis davė signalą kad jis nekeičia doktrinos.Konservatoriams (kurie skaito antraštes, o ne jo žodžius) jie nusivylę, nes Pranciškus įstatymą nustato ne taip, kaip norėtų.
Tikiu, kad tai, kas kada nors bus įrašyta kaip viena iš pranašiškiausių mūsų laikų popiežiaus kalbų Jėzus Sinodo pabaigoje tiesiogiai kreipėsi į liberalus ir konservatorius visuotinėje Bažnyčioje (žr Penki pataisymai). Kodėl? Nes pasaulis ateina į valandą, kai bijome vaikščioti tikėdami Kristaus tiesos ir meilės galia – jei žemėje paslėpsime Šventosios Tradicijos „talentą“, jei urzgsime kaip vyresnysis brolis. Sūnūs palaidūnai, jei nepaisysime savo artimo, kitaip nei gailestingasis samarietis, jei užsirakinsime įstatyme kaip fariziejai, jei šaukiame „Viešpatie, Viešpatie“, bet nevykdome Jo valios, jei užmerkiame akis į vargšus – tada daug, daug sielų valia pasiklysti. Ir mes turėsime vesti apskaitą – tiek liberalai, tiek konservatoriai.
Taigi, konservatoriams, kurie bijo valdžios Meilė, kas yra Dievas, Jėzus sako:
Aš žinau tavo darbus, tavo triūsą ir ištvermę, ir kad tu negali pakęsti nedorėlių. Jūs išbandėte tuos, kurie save vadina apaštalais, bet taip nėra, ir atradote, kad jie yra apsimetėliai. Be to, tu turi ištvermės ir kentėjai dėl mano vardo ir nepavargai. Tačiau aš prieštarauju tau: tu praradai meilę, kurią turėjai iš pradžių. Suvok, kiek nukritai. Atgailaukite ir atlikite darbus, kuriuos atlikote iš pradžių. Priešingu atveju aš ateisiu pas tave ir iškelsiu tavo žibintuvėlį iš vietos, nebent tu atgailuosi. (Apr 2:2-5)
Popiežius Pranciškus tai pasakė taip: „konservatoriai“ turi atgailauti...
...priešiškas nelankstumas, tai yra noras užsidaryti rašytiniame žodyje (raidėje) ir nesileidimas būti nustebintas Dievo, netikėtumų Dievo (dvasios); laikydamiesi įstatymų, tikėdami tuo, ką žinome, o ne tuo, ką dar turime išmokti ir pasiekti. Nuo Kristaus laikų tai yra uoliųjų, skrupulingųjų, rūpestingųjų ir vadinamųjų – šiandien – „tradicionalistų“, taip pat intelektualų pagunda.. -POPEŽIUS PRANCŪZUS, Sinodo baigiamosios kalbos, Katalikų naujienų agentūra, 18 m. spalio 2014 d.
Liberalams, kurie bijo valdžios Tiesa, kas yra Dievas, Jėzus sako:
Aš žinau tavo darbus, tavo meilę, tikėjimą, tarnystę ir ištvermę ir kad tavo paskutiniai darbai yra didesni už pirmuosius. Tačiau aš prieštarauju tau, kad tu toleruoji moterį Jezabelę, kuri save vadina pranaše, kuri moko ir klaidina mano tarnus vaidinti paleistuvę ir valgyti stabams paaukotą maistą. Daviau jai laiko atgailauti, bet ji atsisako atgailauti dėl savo paleistuvystės. (Apr 2:19-21)
Popiežius Pranciškus tai pasakė taip: „liberalai“ turi atgailauti...
...naikinantis polinkis į gėrį, kuris vardan apgaulingo gailestingumo suriša žaizdas prieš tai jų neišgydęs ir negydęs; kuris gydo simptomus, o ne priežastis ir šaknis. Tai yra „geradarių“, bijančiųjų, taip pat vadinamųjų „progresyviųjų ir liberalų“ pagunda. – Katalikų naujienų agentūra, 18 m. spalio 2014 d
TIKĖJIMAS IR VIENYBĖ
Taigi, broliai ir seserys – ir „liberalai“, ir „konservatoriai“ – nenusiminkite šių švelnių priekaištų.
Mano sūnau, nepaniekink Viešpaties drausmės ir nenusimink, kai jis baramas; kurį Viešpats myli, tą drausmina; jis plaka kiekvieną sūnų, kurį pripažįsta. (Žyd 12:5)
Verčiau dar kartą išgirskime kreipimąsi į pasitikėjimas:
Nebijok! plačiai atverkite duris Kristui“! –ŠVENTAS JONAS Paulius II, Homilija, Šv. Petro aikštė, 22 m. spalio 1978 d., Nr. 5
Nebijokite eiti į žmonių širdis su Kristaus žodžio galia, Kristaus meilės šiluma, Kristaus išgydymu. 
gailestingumas. Nes, kaip pridūrė Catherine Doherty:Viešpats bus su tavimi“.
Nebijokite klausyti vienas kitam, o ne etiketė vienas kitą. „Nuolankiai laikyk kitus svarbesniais už save“ – pasakė šv. Tokiu būdu mes galime pradėti būti „To paties proto, su ta pačia meile, vieninga širdimi, mąstant viena“. [9]plg. Fil 2, 2–3 Ir kas yra tas vienas dalykas? Kad yra tik vienas kelias pas Tėvą, ir tai yra per būdas ir Tiesa, tai veda prie life.
Abu. Tai yra plona raudona linija, kuria galime ir privalome eiti, kad būtume tikra pasaulio šviesa, kuri išves žmones iš tamsos į Tėvo rankų laisvę ir meilę.
SUSIJUSIŲ SVARBU
Jūsų palaikymas reikalingas šiam dieniniam apaštalavimui.
Palaimink ir padėkok!
